Garsą valdantis architektas

Interviu su architektu Mariumi Mateika 
Nuotraukų autoriai: Leonas Garbačauskas; Norbert Tukai; Ignas Maldžiūnas; Martynas Zaremba;

V. G. Kokius dar savo darbus galėtum paminėti?

M. M. Paskui klaidų ir bandymų metodu mokiausi ir kūriau daug viešų interjerų visoje Lietuvoje, daugiausia prekybos centrų. Ne visi jie yra kažkuo įspūdingi, bet, esu įsitikinęs, kad nemažai Lietuvos žmonių yra buvę mano kurtose erdvėse. Rengdamas interjerus mėgstu eksperimentuoti, interpretuoti, nes statinio vidus ne toks jautrus mažoms klaidoms, lyginant su išore. Interjeras leidžia būti ekstravagantiškesniam, nes jis yra laikinesnis nei pastatas, jo išraiškos neriboja jautrūs kontekstai. Prisimindamas ankstyvuosius savo interjerus, norėčiau paminėti, kad daug teko darbuotis Šiauliuose, darėme milžiniškus šviestuvus-strypus iš organinio stiklo PC „Gardino 2“ interjerui, su šviesų menininku Linu Kutavičiumi sumeistravome unikalius šviestuvus iš veltinio „Don Vino“ vyninei. Pastarojo interjero užsakovas pageidavo sukurti privatumo ir šilumos įspūdį. Tai leido pasiekti minkšti veltinio ir užuolaidų paviršiai. Čia pirmą kartą susidūriau su akustikos „spec. efektais“, kai minkštas veltinis sugeria visus garsus aplinkui. Taurių skambesio šioje vyninėje tikrai neišgirsite (juokiasi).

V. G. Gal yra kažkokios įdomios specifikos tavo darbuose?

Dauguma visuomeninių interjerų pasižymi specifika, kurią užduoda funkcija. Pavyzdžiui, kurdamas turgaus interjerą (jų irgi nemažai teko įrengti), supranti, kad jis apaugs įvairiomis detalėmis, todėl tenka jautriai suvaldyti visą estetinį šiukšlyną. Kiekvienas turgaus prekeivis jaučiasi savo vietos savininkas, todėl su kiekvienu tenka derinti smulkmenas. Visai kita specifika kuriant naktinio klubo interjerą. Medžiagos, kurios tinka dieniniam interjerui, visai kitaip atrodo naktinio klubo kontekste, ir atvirkščiai. 2014 m. su A. Kaušpėdo komanda projektavome ir statėme prekybos centrą „Žali“. Tai buvo pirmasis Lietuvoje pastatas, sertifikuotas BREEM sertifikatu. Dabar tai jau nieko nestebina, bet tuomet tai buvo absoliutus pasiekimas. Ten pirmą kartą prekybos centrų istorijoje sprendėme neįgaliųjų apsipirkimo kelionės klausimą, rengėme dušus dviratininkams, statėme inkilus vabalams ir projektavome specialius akustinius sprendimus kasininkams, nes jie „sugeria“ daug triukšmo. Bokšto skvero biuro interjeras apskritai vienas sudėtingiausių mano karjeroje dėl itin jautraus barokinio konteksto ir precizinių užsakovo poreikių. Rezultatas – skaidrus biuras-muziejus, kurio moderniam interjere atsiskleidžia autentiškos baroko detalės ir senamiesčio vaizdai pro įspūdingo dydžio stoglangius.

V. G. Tuo pat metu tau teko kurti dvi koncertų sales Vilniuje ir Klaipėdoje?

M. M. Projektavimas prasidėjo skirtingu laiku, bet taip išėjo, kad finišavo beveik vienu metu. Klaipėdos muzikinio teatro interjeras (autoriai: Marius Mateika, Indrė Ankudavičienė, Audronė Pakalniškytė) pagal pirminį užmanymą turėjo būti plastiškas. Norint išgauti plastiškumą, taupant teko tradiciškai sulaužyti plokštumas gipso plokštėmis. Visus kampus suminkštinome dekorui panaudoję 30 tonų natūralaus molio. Kartu su molio meistrais teko ilgai ieškoti tinkamo dekoro rašto. Vieną rytą Mantas Petravičius atsiuntė nuotraukos vaizdą, išgautą šukomis perbraukus pajūrio smėlį: šis bangos motyvas vientisu piešiniu eina nuo vieno salės krašto iki kito. Įgyvendindami šį užsakymą, meistrai užtruko 9 mėnesius. Tikslas buvo ne paslėpti medžiagiškumą, o kaip tik jį pabrėžti, kad kiltų klausimų, ar tikrai tai natūralaus molio dekoras. Lyginant su LVSO sale (autoriai: Marius Mateika, Indrė Ankudavičienė), šios salės efektas matomas tik joje būnant, nes molis – labai nefotogeniška, bet labai magiška medžiaga. Kontroversija: salėje jautiesi tarsi šiltame, jaukiame urve ir kartu jauti įtampą, nes tamsus molio paviršius kuria dramatišką nuotaiką, labai tinkamą teatrui.

V. G. Kuri iš salių, tavo manymu, yra geresnė?

M. M. Lyginti šių salių negalima, nes jos sukurtos skirtingoms funkcijoms ir skirtingomis aplinkybėmis. LVSO salė skirta simfoniniam orkestrui, o Klaipėdos salę mes statėme teatrui ir labiau universaliai funkcijai. LVSO salė buvo rekonstruojama, o Klaipėdos salė projektuota naujai – tokio, kokio norėjome tūrio. Rekonstrukcijos atveju turėjome prisitaikyti prie esamos salės formos ir tūrio. Jis, lyginant su poreikiais, buvo beveik dvigubai mažesnis. Pakėlę salės lubas, išgavome artimą normatyvui tūrį, o papildomą erdvės efektą dar padėjome kurti laužydami sienų plokštumas, nukreipdami garso atspindžius skirtingomis kryptimis. Teko ieškoti estetinio šio sprendimo maskavimo ir pateisinimo. Tai buvo pasiekta šviesų linijomis ir plokštumų segmentavimu bei modeliavimu. Klaipėdos salė, savo ruožtu, yra įdomi savo daugiafunkciškumu, leidžiančiu transformuoti ją įvairiems renginių formatams, teatro ar operetės spektakliams. Ji keičiasi lyg transformeris.

V.G. LVSO salė nugalėjo ne tik „Metų interjero/Auksinės paletės“ konkurse?

M.M. Taip šiais metais esame tarp 8 geriausių interjerų, kurie varžosi didžiausiame pasaulyje architektūros festivalyje (WAF). Važiuojame į Singapūrą komisijai pristatyti savo projekto gyvai ir tikimės nugalėti. Jau vien patekimas į šį aštuonetuką yra didelis įvykis, juk easme antrieji iš Lietuvos, kurie patekome į šio prestižinio festivalio finalinę atranką. Iki šiol WAF festivalyje 2013 ir 2023 metais „laurus nuskynė“ architektas Alfredas Trimonis – nugalėjo savo kategorijoje su objektais Pirklių namai ir Tartle meno galerija. Manau, kad šiemet mūsų konkurentai yra pakankamai stiprūs, todėl laukia nelengva kova.

V.G. Ačiū už pokalbį.