Tapytoją Audrių Gražį kalbino Vytautas Gurevičius
Nuotraukos iš asmeninio archyvo
Tapytojas Audrius Gražys
Paupyje mes esame kaimynai. Kada čia atsikėlei, kiek šiai studijai metų?
Juokingas klausimas. Kai kas nors paklausia, pirma mintis: gal koks dešimtmetis, bet kai pagalvoju ilgiau – tai jau gerokai daugiau nei dvidešimt. Esu čia nuo 2001 metų. Šiame pastate įsikūriau vienas pirmųjų po Vilmanto Marcinkevičiaus. Prieš tai šioje vietoje buvo „Skaiteks“ gamyklos valgykla. Kaip ne vienas čia apsilankęs pastebi: ši patalpa turi gerą aurą. Beje, tai vienintelis gamyklos pastatas, kurio gruntas nebuvo užterštas. Kitos Paupio teritorijos gruntas buvo išvežtas ir pakeistas. Teko per langą filmuoti, kaip su didžiulėmis replėmis buvo griaunami gamyklos pastatai. Iki šiol kartais dirbdamas net nepastebiu, kaip ateina naktis, ir iš studijos nesinori išeiti.
Kokia publika tuo metu čia būrėsi?
Iš pradžių buvome du tapytojai – aš ir Vilmantas Marcinkevičius. Po to pradėjo kurtis nemažai žinomų menininkų, architektų, dizainerių, žurnalistų. Kaimynystėje kūrė Jolanta Rimkutė, kažkuriuo metu repetavo Oskaras Koršunovas.
Ir iki šiol didžioji dalis pastato rezidentų susiję su menu. Tuomet Užupio trauka atliko savo darbą, nes pastatui šis rajonas turėjo ir geografinės, ir energinės įtakos. Beje, šis pastatas buvo ne sugriautas, o renovuotas, taigi, galima sakyti, buvo savotiška Paupio rajono pradžia.
Papasakok smulkiau apie veiklas, kurios vyko šioje studijoje.
Studijoje visuomet vyko kūrybinė veikla. Kadangi jos lubos siekia 6 metrus, erdvė yra ganėtinai kinematografiška. Čia buvo filmuojamas grupės ŽAS klipas, vyko Ingos Jankauskaitės fotosesija, kūrėme ir filmavome miuziklo „Tadas Blinda“ scenas su Andriumi Mamontovu ir Jurga Šeduikyte. Gerą dešimtmetį čia vedžiau dailės užsiėmimus draugų ir pažįstamų vaikams. Į studijoje organizuojamus teminius vakarėlius suplaukdavo iki šimto žmonių.
Prieš pat pandemiją kartu su saksofonininku Kęstučiu Vaiginiu suorganizavome 4 džiazo koncertus. 30–40 žmonių auditorijai Kęstutis koncertavo su styginių kvartetu „Mettis“, džiazo pianistais Dima Golovanovu, Joonasu Havisto (Suomija), būgnininku Mariumi Aleksa ir kontrabosininku Janiu Rubiksu (Latvija). Žmonės įsikurdavo ant kėdžių, laiptų ar palangių, todėl atmosfera būdavo išties išskirtinė, labai šilta. Po koncertų publika kartu su muzikantais bendraudavo prie vyno taurės. Buvo numatyti dar keli koncertai, bet dėl pandemijos teko jų atsisakyti.
Kaip tave ir kitus menininkus palietė pandemija?
Labai skirtingai. Žinau, kad vieni užsidarė ir produktyviai dirbo. O mane paveikė atvirkščiai. Nors buvau įpratęs užsidaryti ilgam ir dirbti vienumoje, bet prievartinė izoliacija – apribotas keliavimas ir bendravimas – atėmė iš manęs norą kurti. Per tuos metus sukūriau mažiausiai darbų.
Tačiau pandemijos metu susikaupė daug energijos ir naujų idėjų, virtusių keletu didelių jubiliejinių parodų, kuriose eksponavau nemažą dalį didelio formato darbų: Vilniuje „Arkos“ galerijoje, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre, Šiaulių dailės galerijoje. Jubiliejinėse parodose greta savo darbų pristačiau ir savo tėčio aktoriaus ir teatro režisieriaus Broniaus Gražio 1959–1962 metais darytas ir niekur neeksponuotas fotografijas. Jis mokėsi pirmajame Lietuvos konservatorijos aktorinio meistriškumo kurse, kurį baigęs gavo paskyrimą į Kapsuką (dabar – Marijampolė). Ten jis fiksavo savo kūrybinę aplinką, kolegas ir to meto aplinką.
Jau jam išėjus, radau daugiau nei tūkstantį negatyvų, dalį jų atspaudžiau ir eksponavau mūsų bendroje parodoje. Kažkada svajojau tėčio režisuotam spektakliui padaryti scenografiją, deja, nespėjau.
Ar dideli formatai yra tavo naujasis moto?
Ne, tai yra senas moto, visuomet jaučiau iššūkį apvaldyti didelį formatą. Baigiau studijas pas profesorių Augustiną Savicką. Pamenu, kaip, pasikvietęs į savo dirbtuvę, rodydavo įspūdingus didelio formato darbus, mane tai „vežė“.
Suvaldyti didelį formatą nėra paprasta, nes daugiasluoksnėje tapyboje (tapydamas auginu sluoksnį po sluoksnio, kurie suteikia kūriniui virpėjimo ir gylio, o kartais net 3D vaizdą) turi labai tiksliai numatyti galutinį darbo variantą. Ekspromtas šiuo atveju nėra sprendimas. Aš numatau, kuo jis turėtų baigtis, nes jau turiu idėją ir eskizą. Galima būtų lyginti su skulptūra arba vitražu, kai menininkas pirma sukuria eskizą, o jau toliau jį realizuoja dideliu formatu. Didžiausias darbas, kurį esu sukūręs yra 4 × 4 metrų.
Dirbu ciklais, kurie tarpusavyje susiję, vieni kitus papildo, vystosi... Jie niekuomet nėra baigtiniai.
Kokias medžiagas, pagrindus naudoji savo darbams?
Dažniausiai aliejumi arba akrilu tapau ant drobės, bet kartais kūrinio idėja padiktuoja ir kitokį paviršių – medį, stiklą, veidrodį, metalą. Pavyzdžiui, Klaipėdoje teko ištapyti tetrapodą (bangolaužį – Red. past.), kuris jau daug metų eksponuojamas greta Klaipėdos Piliavietės ir puikiausiai atlaiko visas ekstremalias pajūrio sąlygas. Svarbu pasirinkti teisingą paviršiaus gruntą ir fiksavimo laką.
Greta įėjimo į studiją teko matyti tapytą miniatiūrą. Papasakok apie savo mini darbus.
Kartais vis norisi atitolti nuo tradicinės tapybos ir eksperimentuoti. Viskas prasidėjo nuo to, kai vienas paveikslų rėmintojas paprašė nutapyti darbą ant degtukų dėžutės, nes tokias kolekcionavo. Man patiko pats procesas ir sugalvojau, kaip originaliai jas būtų galima pateikti. Pradėjau ieškoti formos ir būdų, kaip minimalistinėmis priemonėmis perduoti emociją. Mažas formatas yra kompoziciškai labai paslankus. Jį galima eksponuoti ne tik po vieną, bet ir grupėmis – vertikaliai ar horizontaliai. Kai kuriose miniatiūrose atsirado stambių faktūrų ir pop art elementų. Kartais mažo formato idėja atgimsta ir dideliuose darbuose.
Jaučiu nuolatinį poreikį kuriant atrasti naujas išraiškas ir formas. Sustojimas ir „užsiciklinimas“ man kelia nepasitenkinimo jausmą. Jeigu man bus įdomu kurti, tai pajaus ir žiūrintysis. Juk menininkas iš esmės yra ekshibicionistas.
Tavo darbai skirti interjerui ar kolekcionuoti?
Žinau, kad abstrakcija Lietuvoje dažnai tapatinama su interjeru ir pamirštama, jog tai yra tapybos žanras. Aš jį pasirinkau, nes man jis įdomus, nes jis turi begalę kompozicijos ir koloristikos sprendimo būdų. Kita vertus – taip, jis labai tinka interjerui, nes neįpareigoja siužetu, turi begalę interpretacijos galimybių ir keičiasi priklausomai nuo apšvietimo. Šiuo žanru geriausiai išreiškiu save.
Taip, mane kolekcionuoja. Kažkas kolekcionuoja mano darbus, o kažką kolekcionuoju ir aš pats.
Aistrą kolekcionuoti ir dalį savo kolekcijų paveldėjau iš savo tėčio. Šiuo metu turiu surinkęs apie 100 savamokslio dailininko Vlado Juodagalvio darbų. Savo kolekcijoje turiu keletą Rembrandto prieš 100 metų atspaustų grafikos lakštų, kelis Salvadoro Dali grafikos darbus, kuriuos įsigijau gyvendamas Briuselyje, pardavęs vieną savo darbų. Iškeičiau vieną Gražį į tris Dali (juokiasi – Red. past.). Šiuo metu ruošiu parodą apie autografo (parašo) vertę meno kūriniui – kokią įtaką parašas daro darbo vertei. Ją eksponuosiu savo vardo galerijoje. Vienas iš įdomesnių darbų – Pablas Picassas, fotografuotas žymaus japonų fotografo S. Hatami su autoriaus parašu. O jei būtų ir Pablo Picasso parašas?
Turi autorinę galeriją Užupyje Jono Meko skersvėjyje, kokie tavo ateities planai?
Nepameluočiau, jei teigčiau, kad daugelis menininkų norėtų turėti savo darbų galeriją. Ją nėra lengva išlaikyti, bet iš esmės ji pasiteisina, nes kažkas tave tiesiog atranda, o kiti užsuka įsigyti dar vieno kūrinio į savo kolekciją.
Artimiausiuose planuose – Audriaus Gražio meno galerijos dalyvavimas meno mugėje „ARTVilnius“, kur pristatysiu naujausią darbų ciklą, tikiuosi, nustebinsiantį lankytojus. Nes kartais išgirstu klausimą: ar čia tikrai tavo darbai?
Lauksime šios ekspozicijos ir ačiū už pokalbį.
