Tekstą parengė Viktorija Karsokaitė
Nuotraukos: Emilijos Deksnytės, Luko Juso, Audriaus Solomino, DO ARCHITECTS
„Mūsų architektų karta irgi ieško savo vietos, ir Vilkpėdė galėtų būti būtent tai“, – pasakoja iš Senamiesčio į pramoninį rajoną biurą perkėlę DO ARCHITECTS. Jie siūlo į pramoninį rajoną, dažnai vilniečio akimis matomą kaip kelią link autostrados arba į statybinių medžiagų parduotuvę, pažvelgti kitomis akimis – bene miesto centre esanti teritorija turi potencialo tapti antruoju Paupiu. Ir ne, tam nėra būtinas didelis verslas, kartais užtenka tiesiog būti geru kaimynu.
DO ARCHITECTS šį pavasarį įsikūrė 1958 m. pastatytos betono gamyklos patalpose Vilkpėdėje. Kadaise buvęs fabrikas skelbė vieną pradžią, žadėjo išpildyti šiuolaikinio būsto svajonę, todėl čia persikėlę architektai nori atskleisti šios teritorijos, kurioje kursuoja krovininiai vagonai, unikalumą.
Kur slypi Vilkpėdės potencialas, kaip turėtume vertinti industrines erdves ir ko trūksta iki virsmo, kalbamės su Sabina Grincevičiūte, Andre Baldišiūtė, Kasparu Žiliuku, Gilma Teodora Gylyte ir Algimantu Neniškiu.
Neseniai savo biurą perkėlėte iš Senamiesčio į Vilkpėdę. Kodėl?
Nuolatos kraustomės, turime nerašytą taisyklę kas 3–4 metus keisti vietą. Tai ypač svarbu mums, komandai, kuri dirba su žmogaus kurta aplinka. Pamatai naujus kelius, naujas miesto zonas, teritorijas ir išlipi iš savo burbulo, įprastinių susidėliojusių aplinkybių. Be to, kas kelerius metus keisdamas vietą esi priverstas mąstyti ir ieškoti teritorijų, kurias norėtum keisti ir jose būti.
O kodėl Vilkpėdė? Juk dar vis vyrauja tendencija keltis į centrinę miesto dalį, o ne iš jos.
Mūsų persikėlimą paskatino keli dalykai. Visų pirma, nuotykių ieškojimas. Antra, mūsų komanda labai išaugo, tad neišvengiamai reikėjo didesnės vietos nei Raugyklos g. buvęs biuras. Galiausiai Vilkpėdė gimė iš daug metų brandintų svajonių įsikurti industrinėse erdvėse.
Per karantiną, kaip ir daugybė žmonių, tyrinėjome miestą ir Vilkpėdę įžvelgėme kaip vietą, kuri vis dar nėra iki galo atsiskleidusi. Ši teritorija tarsi duoda pažadą atsiskleisti per artimiausią dešimtmetį. Mūsų architektų karta ieško savo vietos ir tai galėtų būti būtent Vilkpėdė.
Vilkpėdė turi daug įdomių, neatsitiktinai atsiradusių erdvių. Atkūrus nepriklausomybę, visi šie fabrikai, kurie veikė nuo 1950-ųjų, buvo privatizuoti ir transformuoti. Pavyzdžiui, į betono gamyklą, kurioje įsikūrėme, įsikėlė stiklainių dangtelių gamintojai. Jie 20 metų čia augo, sėkmingai veikė. Ilgainiui mechanizmai, technologijos paseno ir jiems teko keistis. Bet keistis šiose patalpose yra sudėtinga, todėl jie išsikraustė į naujesnį, kompaktiškesnį statinį, ir šios erdvės liko. Kai patalpos ištuštėja, rajonui atsiranda galimybė toliau vystytis vienokia ar kitokia linkme. Čia galėtų likti sandėliai – jie būtų toliau naudojami, kol nusidėvės, arba galima duoti teritorijai impulsą, įkvėpti pokyčiui. Kitu atveju, tą galės padaryti tik kita karta.
Dabar Vilkpėdė, dažno vilniečio nuomone, tikrai nėra pats patraukliausias rajonas. Kaip manote, kas trukdo jo plėtrai?
Vilkpėdė sėkmingai gyvavo kaip pramoninis rajonas, bet, patvirtinus naują Vilniaus miesto bendrąjį planą, miestiečiai į šią teritoriją ėmė žiūrėti kaip į mišrios paskirties. Kai planavimo dokumentai apsiverčia, atsiranda daug galimybių. Naujamiestis, Šnipiškės, buvusios pramoninės teritorijos jau išrankiotos – liko mažai konvertuotinų erdvių, todėl konversijų riba slenkasi.
Niekas netrukdo šio rajono plėtrai, nebent mes patys. Trukdo stereotipai, vaizduotės stoka, negebėjimas pažiūrėti plačiau ir kitomis akimis išvysti teritorijas, kurios iki šiol buvo pramoninės. Teritorijų planavimo dokumentai dabar leidžia jas keisti. Tai – puiki galimybė įšokti į traukinį.
Kas yra „Betono kvartalas“ ir kuo šis projektas svarbus?
„Betono kvartalas“ – tai mūsų iniciatyva atkurti visą buvusią Vilniaus namų statybos kombinato teritoriją. Norime būti vizionieriai, kurie kuria ir kalba ne tik gavę užsakymą, bet tada, kai jaučia, kad nori kažką pasakyti.
Čia persikėlęs ir pamatęs teritoriją supranti, kad gali visą unikalumą nušluoti. Iš kitos pusės, matyt, jau esame pakankamai išmintingi, drąsūs ir turime pakankamai patirties, kad pabandytume integruoti tai, kas čia jau yra. Biurų darbuotojai galėtų sąveikauti su industrijos atstovais, pvz., šaltkalviai, traukinių mašinistai su IT specialistais. Susiklostytų tokia netradicinė kaimynystė. Skamba nestandartiškai, bet juk dienos gale visi grįžta į tuos pačius daugiabučius, eina į tą patį prekybos centrą, tad kodėl šioje teritorijoje negali dirbti skirtingų krypčių įmonės?
Teritorija yra labai graži ir turi daug potencialo. Vaikštinėjant po „Betono kvartalą“ galima aptikti miesto centrui būdingų, senamiestietiškos struktūros gatvelių. Čia itin geros erdvių proporcijos, tačiau tos gatvės nuklotos dulkių sluoksniu. Tokių naujų erdvių su industrine romantika specialiai nebeįmanoma sukurti, todėl šiandien svarbu suprasti, jog industrija gali būti ne tik rekonstruojama, ne tik konvertuojama, bet ir restauruojama. Būtent tai gali būti raktas, kaip su tokiomis teritorijomis tvarkytis. Koncepcijoje tą pabrėžiame.
„Betono kvartalo“ nuotraukų galerija:
Ką turite omenyje sakydami apie industrinių patalpų „restauravimą“?
Kai konvertuoji, patalpas tiesiog išgriauni, palieki griaučius, o restauruojant ar konservuojant palieki viską taip, kaip buvo. Nors kartais ir erzina, kad kažkas yra nelygu ir netobula, bet, pasirodo, likę atsitiktinumai, ne visai gražios detalės, kurios tavo galvoje netinka, kaip tik suteikia daug unikalių dalykų. Be to, žvelgiant, kiek teritorijoje yra galimo naujo užstatymo, norisi greta turėti ir autentikos. Štai kad Kvartalo gatvelėje atsirastų gyvybė, nereikia iškeldinti šaltkalvių. Gali užtekti tik aklinus vartus pakeisti skaidriais ir įjungti viduje šviesą. Ir viskas iškart pasikeičia.
Bet kol kas neatrodo, kad plėtotojai veržtųsi į šias teritorijas. Kaip manote, kodėl?
Dabar tas laikas, kai galima mažais pokyčiais kažko pasiekti. Kartais užtenka būti geru nuomininku. Kai darėme talką, mūsų kaimynai juokėsi, kad čia niekas nesitvarkė 25 metus. Dabar vieni investuoja savo laiką į teritoriją, o kiti sėdi rankas sudėję. Tačiau ir pastarieji nori pokyčių. Jei kaimynas tvarkosi, ir jie pradeda švarintis. Labai lengva nieko neveikti, kai aplink visi abejingi. Bet geri pavyzdžiai užkrečia ir elgtis taip pat nebegali.
Šioje teritorijoje yra didelių sklypų vystytojams, bet yra ir smulkesnių objektų, prieinamų paprastiems žmonėms. Gal tai ir yra teritorijos privalumas. Nelaukiame stebuklo ar verslo, kuris viską išvystytų. Kiekvienas gali surasti savo kampelį ir taip prisidėti prie konversijos.
Žinoma, svarbi ir miesto pozicija. Užsienio patirtis rodo, kad miesto valdžia gali skatinti tokių teritorijų atsigavimą investuodama į gatves, visiems prieinamas viešąsias erdves. Miesto investicija į vieną ar kitą teritoriją yra ženklas, kad ten laukiamos ir privačios iniciatyvos. Visa tai atsiperka miestiečiams, nes statydami objektus vystytojai moka infrastruktūros plėtros mokestį ir keleriopai papildo miesto biudžetą. Būtent taip ir vyksta procesai, pvz., Amsterdame, visi didieji plėtotojai ateina į teritoriją, į kurią investuoja ir miestas. Tas pats nutiko ir Niujorke su „High Line“ projekto sukurtomis viešosiomis erdvėmis. Vilkpėdė būtų ne išimtis.
DO ARCHITECTS gyvenimas biure:
Žurnalas „Interjeras.lt pataria“