KAS, JEIGU NE VERSLAS, PADĖS MENUI IR KULTŪRAI AUGTI?

 

Interviu parengė: Dovilė Patackienė
Nuotraukų autorius: Darius Gumbrevičius


 Žaneta Fomova

 

Ne veltui sakoma: „Jeigu nori pokyčių pasaulyje – pradėk nuo savęs.“ Prieš keletą metų verslininkė, lauko reklamos įmonės „JCDecaux Lietuva“ vadovė Žaneta Fomova su Šiuolaikinio meno centro vadovu Kęstučiu Kuizinu diskutavo, kaip būtų puiku, jeigu Lietuvoje verslas imtųsi iniciatyvos remti šiuolaikinius šalies menininkus. Po pusmečio šią idėją ėmėsi įgyvendinti patys – įsteigė „JCDecaux“ premiją pradedantiems menininkams skatinti. Apie meno ir verslo sinergiją, gyvenimą Vilniaus senamiestyje, meno kolekcionavimą ir kitus dalykus kalbamės su Žaneta Fomova jos erdviuose apartamentuose Subačiaus gatvėje.

 

 

 

Žaneta, viešojoje erdvėje jūs esate pristatoma ne tik kaip verslininkė, bet ir kaip meno kolekcininkė. Ar sutinkate su šiuo statusu?

Niekada neturėjau tikslo būti meno kolekcininke, rinkti paveikslus dėl skaičiaus ir steigti savo muziejų, kaip praktikuojama Vakarų valstybėse. Save laikau meno mecenate ir filantrope. Vadovaujuosi sąmoninga vidine intencija remti meną, nes man labai įdomu bendrauti su šiuolaikiniais lietuvių menininkais, tarp jų turiu daug draugų, tad noriu juos skatinti kurti toliau. Manau, labiausiai nuviliantis dalykas menininkui – kuriant nesulaukti įvertinimo ir jaustis nereikalingam. Todėl ir investuoju į jų darbus. Juk pirmiausia turime kažką duoti, kad gautume.

Taigi įsteigėte „JCDecaux premiją“ pradedantiems menininkams skatinti. Papasakokite plačiau.

Jau dešimtmetį stebiu lietuvių jaunosios kartos menininkų kūrybą. Vertinu meno žmones kaip išsilavinusius ir savo darbais kuriančius išliekamąją vertę. Verslininkai vien dėl to, kad uždirba daugiau pinigų, nėra pranašesni už menininkus. Pinigai nėra vienintelis vertės matas. Tą puikiai daugelis suvokėme užklupus COVID-19 pandemijai. „Perku – parduodu“ ir vartotojiškumo beprasmybė akivaizdi kaip niekad.

„JCDecaux premija“ – tai jau tradicija tampanti iniciatyva, kuria siekiame ne tik skatinti Lietuvos jaunųjų menininkų kūrybą, bet ir šiuolaikinio meno sklaidą. Šiemet ji bus įteikta penktą kartą. Meno lygis yra mūsų šalies identitetas. Norime rodyti pavyzdį kurdami meno ir verslo sinergiją. Nes kas, jeigu ne verslas, padės menui ir kultūrai augti?

 

 

 

Baigėte ekonomikos ir tarptautinės teisės studijas. Daug metų sėkmingai dirbate versle. Iš prigimties esate racionali, veikli, dinamiška. Kada jumyse gimė meilė menui?

Emociškai sunkiu periodu, kai išgyvenau skyrybas, meno galerijose atradau ramybę. Tai buvo mano bažnyčia. Eidavau į jas po darbo. Kasdieniame, įtampos kupiname gyvenime ieškojau atsvaros ir dvasinės ramybės. Galerijose tiesiog medituodavau žiūrėdama į paveikslus ir namo grįždavau nusiraminusi, susirinkusi save iš naujo. Taip natūraliai atsirado noras bendrauti su meno žmonėmis ir poreikis pažinti meną.

Bet lankytis meno galerijose nėra populiaru, daugelis jų net prisibijo...

Taip, teisingai pastebėta. Tai kyla dėl mūsų išsilavinimo stokos. Mes bijome to, ko nežinome ir nesuprantame. Neįprastoje aplinkoje žmonės jaučiasi nedrąsiai, meno galerijose juos glumina nejauki tyla. Tačiau išsilavinusiam žmogui būtina pažinti meno istoriją. Pažiūrėkime į Šveicariją, Prancūziją, Italiją – vaikai šiose šalyse auga parodų, galerijų ir muziejų aplinkoje. Lankytis meno parodose kartą per savaitę su mokyklos ekskursija ten yra norma. Meninė edukacija Vakarų Europoje yra privaloma, todėl žmonėms susiformuoja įprotis domėtis menu ir kultūra. Tuo tarpu mūsų šalyje tiesioginis meno ir kultūros pažinimas nėra privaloma švietimo sistemos dalis. Manau, tai yra didelė valstybės politikos spraga, kas lemia mūsų visuomenės išsilavinimo stoką suvokiant meną. 

Meno istorijos privačiai mokėtės pas menotyrininkę profesorę dr. Ramintą Jurėnaitę. Manote, kad skaitmeniniame technologijų amžiuje vis dar aktualu išmanyti dailės, architektūros, muzikos istoriją?

Taip, be jokios abejonės! Menas man pirmiausia yra emocija. Pasaulis eina robotizacijos ir dirbtinio intelekto link. Tikėtina, kad ateityje daugelį darbinių funkcijų atliks mašinos. Viena, kas mums liks tikra – tai stiprios emocijos, kurias galime patirti per meną ir kultūrą.

 

 

 

Kaip atskirti meno kūrinį nuo kičo?

Kai lavini skonį, pradedi skirti tokius dalykus. Čia padeda nuojauta ir išsilavinimas.

Kolekcionuoti meno kūrinius – brangus hobis. Kaip paveikslai atkeliauja į jūsų namus: perkate juos meno galerijose, užsakote individualiai ar gaunate dovanų?

Važinėju po meno bienales, lankausi meno mugėse ir parodų atidarymuose. Visus paveikslus perku pati. Mėgaujuosi įsigijimo procesu. Individualiai užsakytas buvo tik mano ir vaikų portretas. Milžiniško dydžio paveikslą koliažo pagrindu nutapė Evaldas Jansas. Taip pat namus puošia Lino Jusionio, Jono Jurciko, Lauros Garbštienės, Vitos Opulskytės, Eglės Ridikaitės, Jurgio Tarabildos, Algirdo Petrulio kūriniai, Roberto Narkaus, Antano Sutkaus fotodarbai. Pastarųjų metų mano atradimas – dailininkas Viktoras Paukštelis.

Paveikslus kolekcionuojate jau aštuonerius metus. Ar visi įsigyti meno kūriniai vis dar džiugina ir įkvepia? Neteko kokio darbo kažkam perleisti ar atiduoti?

Tikrieji meno šedevrai neerzina niekada. Nei vieno paveikslo nepirkau impulsyviai, kad vėliau netektų gailėtis. Ilgai stebiu konkretaus menininko kūrybinį kelią, domiuosi jo biografija ir darbais. Ilgainiui tarp jų atrandu „savąjį“. Tik tuomet sąmoningai įsigyju kūrinį, tikėdama, kad palaikau ir skatinu menininką kurti toliau. 

Dailininkai vartoja terminą „baltų sienų deficitas“, kai namuose trūksta vietos naujiems paveikslas eksponuoti. Ką darysite, kai tai nutiks ir jums?

Jau dabar trūksta tuščių sienų. Dalį paveikslų eksponuoju tėvų namuose ir užmiesčio name Trakuose. Negalvoju, ką darysiu vėliau, dabar paveikslai migruoja iš vienų namų į kitus. 

 

 


Žaneta, gyvenate istoriniame name Vilniaus širdyje, 165 kv. metrų erdviuose apartamentuose, kuriuose klasikinius baldus derinate su moderniais meno kūriniais. Papasakokite, kokia šių namų istorija?

Statėmės namą miesto pakraštyje, ketinome gyventi arčiau gamtos, tačiau aplinkybės susiklostė visiškai kitaip. Nekilnojamo turto brokerė šį butą atrado atsitiktinai. Nesitikėjau, kad mano sena svajonė gyventi senamiestyje art deco stiliaus name, erdviame bute, išsipildys. Mano reikalavimai buvo aukšti ir nelabai realūs, bet mintys galiausiai materializuojasi. Tik užėjus į šį butą, apėmė jausmas, kad jis skirtas man. 

Du vienodus namus Subačiaus gatvėje vieną priešais kitą 1924 m. pastatė broliai žydai, kurie turėjo cukrainę Pilies gatvėje. Tik vėliau, vartydama namo dokumentus archyvuose, sužinojau, kad šiame name kūdikystėje gyveno mano mėgstamas rašytojas Romainas Gary. Esu absoliuti jo kūrybos ir biografijos gerbėja. Butas sužavėjo originaliais lubų lipdiniais, kuriuos atkūrė buvę savininkai su architektės A. Kaušpėdienės pagalba. Išlikę originalūs ir krosnių kokliai, durys bei parketas.

Šį interjerą man padėjo sukurti architektai Asta ir Artūras Imbrasai. Viską derinome prie buto lokacijos ir to meto laikmečio dvasios. Nors galutinis namų vaizdas susidėliojo tik atsiradus paveikslams. Klasikinis interjeras čia labai organiškai dera su moderniais meno kūriniais.

Žinote, gyvenu čia jau aštuonerius metus ir jaučiu, kad bręsta pokyčių metas. O moterims juk reikia pokyčių. Daug keliauju po Prancūziją ir semiuosi įkvėpimo iš prancūzų estetikos jausmo. Jų namai saugo sienų istoriją ir dekoro autentiškumą, tačiau baldai alsuoja švariu gaivumu, lengvumu ir minimalizmu. Ir aš sugrįžusi namo noriu jaustis lengvai.

 

 

 

Pas jus svečiuotis labai jauku. Kokių ritualų turite namuose?

Jaukiausia man šiuose namuose žiemą, kai lauke spaudžia šaltis. Tada užsikuriame šias dvi autentiškas krosnis su atvira ugnimi ir jaukiai vakarojame. Daug skaitau, nuo anglų iki rusų klasikos, šiuolaikinę prancūzų literatūrą. Be galo mėgstu biografijas, šiuo metu skaitau Barboros Radvilaitės gyvenimo istoriją.

Esu atvira ir noriu dalintis, todėl mano namų durys atviros tiek draugams, tiek žurnalistams. Anksčiau šiame bute rengdavau vadinamuosius „salonus“, į kuriuos rinkdavosi skirtingų verslo sričių žmonės, draugai, kultūrininkai, ambasadoriai bei aukšto rango pareigūnai. Šių vakarėlių tikslas buvo kalbėti meno temomis ir kurti meną palaikančią bendruomenę.

Natūralu, kad, gyvenant tokioje aplinkoje, gimsta noras kurti pačiam – tapyti, fotografuoti, lipdyti. Koks yra jūsų laisvalaikio kūrybinis užsiėmimas?

Šie namai iš tiesų turi neapčiuopiamą filosofinę aurą ir kūrybinę energetiką. Tik atsikėlusi čia gyventi, pradėjau rašyti dienoraštį ir užsiėmiau kūrybiniu rašymu. Natūraliai atsibusdavau penktą ryto ir sėsdavau rašyti. Jaučiau tam stiprų poreikį, išgyvenau terapinį rašymo poveikį. Turiu prirašiusi tris sąsiuvinius istorijų, tikiuosi, vieną dieną jos suguls į romaną.

Taip pat įsigijau fortepijoną ir mokiausi dainuoti pas Agnę Sabulytę. Ketinu toliau lavinti savo vokalą.

 

 

 

Šiuolaikiniai miestiečiai laisvalaikį leidžia prekybos centruose, sporto klubuose ir kavinėse. Jus šeštadienio vakarą greičiausiai sutiktume meno galerijoje?

Meno galerijoje sutikti mane galite tik darbo dienomis, ypač kai vyksta naujų parodų atidarymai. Kadangi gyvenu ir dirbu senamiestyje, visur vaikštau pėsčiomis ir pakeliui lankau parodas. Tai labai atpalaiduoja po sunkios darbo dienos. O savaitgalius su šeima leidžiame gamtoje: užmiesčio name Trakuose arba prie jūros Juodkrantėje. Visa šeima mėgstame žaisti tenisą, važinėtis dviračiais. Esu tvirtai įsitikinusi, kad šiandieniame greito tempo pasaulyje žmogui gali padėti tik harmoninga pusiausvyra tarp protinio darbo, dvasią turtinančios meninės ir aktyvios sportinės veiklos. Tokius įpročius skiepiju ir dviem savo sūnums.

Ką patartumėte žmogui, norinčiam pradėti kolekcionuoti meno kūrinius?

Neskubėkite pirkti. Tai yra procesas. Stebėkite, lankykite parodas, susipažinkite su kūrėjais, diskutuokite meno temomis, lavinkite skonį. Žiūrėkite į kolekcionavimą kaip į atsipalaidavimo formą. Tam, kad išsigrynintum, kas išties patinka, reikia laiko ir išsilavinimo.

Daugiau nuotraukų:

           

Žurnalas „Intrjeras.lt pataria“