 |
Kvapų menininkė Laimė Kiškūnė viena pirmųjų Lietuvoje pradėjo išsamiai tyrinėti, kaip uoslė veikia mūsų savijautą, suvokimą ir kultūrinę savimonę. „Tvarūs ir netvarūs laikinojo miesto kvapai“, „Senojo ir Naujojo Vilniaus kvapai“, „Operos kvapas“, „Kabantieji sodai“ – tai tik keli grupiniai kūrybiniai sumanymai, paskatinę naujai atrasti pažįstamas miestų erdves. Pašnekovė dalijasi mintimis apie kintančias kvapų suvokimo kryptis ir nematomą architektūrą. Praeities miestuose didžiausią sukrėtimą, tikriausiai, patirtų mūsų uoslė. Ne kartą esate apgailestavusi, kad urbanistinės erdvės kvapo požiūriu praranda savo tapatybę. Prieš kelerius metus kvapų meno parodoje „Operos kvapas“ atskleidėte sudėtingą ir daugiasluoksnį teatro kvapo charakterį. Kokios kitos miestui būdingos erdvės yra išsaugojusios ryškų olfaktorinį identitetą?
|
Skurdą ir nepriteklių lydinčių „blogų“ kvapų naikinimas buvo didysis modernizmo projektas, prasidėjęs XVIII a. kartu su „urbanizmo“ idėjomis. Per porą šimtmečių naujai nutiestos erdvios gatvės ir šaligatviai daugumą Vakarų miestų išvėdino taip, kad jie savo išore ir vidumi tapo tarsi bekvapiai, praradę unikalumą. Tai anaiptol nereiškia, kad juose nėra blogų kvapų.
Vieną įdomiausių olfaktorinių išgyvenimų Vilniuje patyriau Halės turguje prieš devynetą metų, prieš Kūčias. Užsukau šventėms nusipirkti šio bei to, o tuo metu turguje vyko tikras sąmyšis. Mat buvo dingusi elektra: kondicionieriai, kasų aparatai ir svarstyklės neveikia, šaldytuvai tirpsta, visur telkšo balos. Ir kokia olfaktorinė fejerija! Visas lavonines ir mėsos kombinatus sudėjus į vieną vietą gal ir būtų galima įsivaizduoti tą prieššventinį rytmetį turguje tvyrojusį olfaktorinį landšaftą. Metais nevalytų šaldytuvų, supuvusios mėsos ir daržovių, sušvinkusios žuvies dvokas, kuris nuo eilinių piliečių gana neblogai paslepiamas ventiliuojant patalpas. Kuo jums ne viduramžių miestas?
Šiandien Vilniaus Halės turgus gentrifikuojamas ne dienomis, o valandomis. Jame kuriasi fancy maisto butikai, kurie nelabai įdomūs kvapo požiūriu. Kai studijų metais atvažiuodavau į Vilnių jame dar užuosdavau pakankamai daug kvapų: bažnyčiose degė tikros vaško žvakės, o ant altorių pamerktų lelijų ir smilkalų kvapai vertė suvirpėti iš neaprėpiamo salsvumo; kvepėjo cukrainės ir bandelių parduotuvėlės, ypatingus kvapus skleidė neformalų pamėgtos kavinės...
Šiandien viena įdomesnių Vilniuje olfaktorinių erdvių – nebent naujasis pasažas Kauno gatvėje. Dėl jame gaminamo maisto, daugybės įvairiausių krautuvėlių, bent žiemą tvyrojo tikrai sodrus ir pakankamai įdomus maisto kvapas. Yra gerai kvepiančių kavinių. Vienoje iš jų tikrai galima patirti kavos kvapo simfoniją – „Crooked nose“ Aguonų gatvėje. Mat joje kavos pupelės lėtai skrudinamos, lėtai malamos. Net per sienas ir langus tas itin malonus, sudėtingas, rafinuotas, kokybiškos kavos kvapas pasklinda į aplinką... Visiškai romantiškas olfaktorinis nuotykis – ryte praeiti pro Emanuelio Ryklio kavinaitę...
Kita vertus, toks sąlyginai bekvapis miestas yra gana klaustrofobiškas ir nejaukus. Olfaktorinė klaustrofobija kartais būna net nemalonesnė nei erdvinė. Grįžusi iš Pietų ar Rytų, eidama Vilniaus gatvėmis, jaučiuosi kiek sutrikusi ir pasimetusi, nes – ypač šaltyje – negaliu „sugauti“ sunkiai juntamų kvapų.
Praktinis kvapų panaudojimas minimas daugelyje istorinių tekstų. Senajame Testamente, Patarlių knygoje, randame eilutes: „<...> iškvėpinau savo lovą mira / alaviju ir cinamonu.“ Kaip kvapų naudojimo kultūra namų erdvėje keitėsi skirtingais žmonijos istorijos tarpsniais?
Apie tai, kad romėnų imperatorių rūmuose pokylių metu skraidė balandžiai ir jiems nuo sparnų lašėjo rožių vanduo, arba ant svečių buvo beriami rožių žiedlapiai, kad Atėnų amfiteatras prieš spektaklius buvo barstomas šafranu, kad persų ir arabų hamamuose baseinai buvo pripildomi rožių ir apelsinų žiedų vandens, kad arabų kurltūroje šeimininkai svečią ir pasitinka, ir išleidžia smilkydami frankincesą, kad Indijos kaimeliuose nuo seno naudojo kvapiųjų pandanų žiedus namų orui kvėpinti, galime rasti pojūčių istorijos veikaluose.
Apie tai, kad Anglijoje ant grindų klodavo šviežiai nupjautą vingiorykščių žolę, o Ispanijoje – specifiškai obuoliais kvepiančius laukinių ramunių žiedus, per kuriuos vaikščiodavo, idant nuo jų sklistų malonus kvapas, taip pat sužinome iš literatūros. Negaliu atsakyti, kaip kvapų naudojimo kultūra namų erdvėje kito Lietuvoje. Gal istorikai tai žino.
XX a. atsiradus sintetiniams namų kvapams, jie tapo namų ūkio dalimi visose Vakarų šalyse. XXI a. situacija keičiasi – kad ir kaip sintetinė pramonė stengtųsi, grįžta natūralumas, todėl ir natūralių kvapų kompozicijos, botaniniai namų kvepalai tampa vis labiau populiarūs ir pageidaujami.
Kaip kvapas gali kurti ir keisti interjerą?
Nors kvapo ir nematome, jis vis dėlto yra pojūčiais apčiuopiama ir materiali substancija, nuo kurios prasmingo ir tiesioginio veikimo priklauso tai, kaip suvokiame erdvę. Kvapai yra ne tik neatskiriama vietos dalis, bet neretai ir esminis bei vienintelis ją apibrėžiantis kriterijus. Nematoma, bet užuodžiama architektūra sukuria daug gilesnius santykius su erdve nei matomi daiktai.
Santykį tarp erdvės ir jos bendrojo kvapo įtakoja daug skirtingų kvapų: medžiagų, iš kurių sukurta erdvė, kvapai, įrengimų ir baldų kvapai, veiklos, kuri vyksta toje erdvėje ir laike, kvapai. Todėl svarbu suvokti, ar mūsų pasirinktas kvapas yra konkrečių namų kuriamos erdvės dalis, kokia to kvapo prasmė, potekstė, kodėl būtent tokia jo kompozicija.
Ar eksperimentuodami su kvapais turėtume atsižvelgti į erdvės architektūrines savybes ir apipavidalinimo estetiką?
Erdvių kvėpinimas, arba nematomos architektūros kūrimas, turėtų būti tokia pat svarbi sritis, kaip interjero dizainas viduje ar landšafto kūrimas aplinkoje. Oras, kuriuo kvėpuojame, visuomet kažkuo kvepia. Bekvapio oro nėra. Visos erdvės bent truputėlį kažkuo kvepia. Todėl svarbu, kad jos visomis prasmėmis kvepėtų gerai. Kita vertus, tai ir meno sritis. Kvapai yra tokia pat kūrybos priemonė, kaip garsai ar spalvos. Suvokti kvapo grožį ir jo subtilumą taip pat reikia mokytis. Olfaktorinis išprusimas yra būtinas norint suprasti, kaip vienas ar kitas kvapas skleisis tam tikroje erdvėje, kaip ją aktualizuos ir kokią sukurs atmosferą.
Ką turėtume žinoti kvėpindami asmeninio ir bendro naudojimo patalpas?
Kuo daugiau atliekama tyrimų su kvapais, tuo labiau įrodoma, kad kvapai mus veikia ir fiziologiškai, ir psichologiškai. Kvapai tiesiogiai veikia žmogaus psichiką, gali skatinti, modifikuoti arba stabilizuoti emocines būkles.
Atlikta daug studijų apie eterinių aliejų poveikį žmonių ir gyvūnų elgesiui, nuotaikai, suvokimui. Jos patvirtino įsitikinimą, kad eteriniai aliejai gali būti naudojami kaip olfaktorinė terapinė medžiaga tiek gydyti, tiek gerai nuotaikai sukurti.
Taigi lengviausia ir saugiausia patalpas kvėpinti natūraliais, kad ir nebrangiais, bet maloniai kvepiančiais – citrusų, spygliuočių, citrinakvapių augalų, įvairių žolių – eteriniais aliejais arba jų kompozicijomis, kurios gali būti skirtos kvėpinti patalpoms, patalynei, užuolaidoms, spintoms.
Ar šiandien vis dar galime kalbėti apie ryškią kvapų suvokimo takoskyrą skirtingose kultūrose?
Esama kur kas sensoriškesnių kultūrų, kurios tiek skonio, tiek kvapo prasme turi ilgą ir įdomią istoriją. Kalbu apie Azijos šalis, tačiau šiuolaikiniame pasaulyje sintetika skverbiasi visur ir niveliuoja kultūrinius skirtumus, primesdama savo rinkodaros filosofiją, kurią net ir rafinuotų kultūrų atstovai suvokia kaip nelyginant siekiamybę.
Pasaulyje plinta vadinamoji scent – free politika, teisiškai įtvirtinanti bekvapes zonas. Kaip tariamai sveikatos apsaugai tarnaujantis įstatymas keičia požiūrį į kvapų kultūrą?
Scent – free sąvoka šiek tiek nereali, nes žemėje nėra bekvapės erdvės. Jokiais įstatymais neuždrausime vėjui atnešti kvepalų, dulkių ar benzino kvapo gūsio. Noriu pasakyti kitką. Nepaisant to, kad ankstyvoji vaikystė yra paskutinė galimybė savarankiškai tyrinėti ir susikurti individualų pasaulio jutimo būdą tiesiogiai patiriant artimiausią aplinką, šiuolaikinės ikimokyklinio ugdymo įstaigos stengiasi vaikus laikyti kuo toliau nuo kvapų.
Mamytės ir tėtukai realioje ir virtualioje erdvėje baisisi, kad auklėtoja grupėje užlašino lašą eterinio aliejaus, arba, kad vaikas atėjo kvepėdamas juo į grupę, nes tai yra vos ne nusikaltimas prieš kitus „itin jautrius“ vaikus. Ta „bekvapė“ politika vis labiau užvaldo gyvenimą, nors nėra jokių mokslinių įrodymų, kad ji yra būtina ar bent kažkaip naudinga. Priešingai, vaikai turėtų liesti, ragauti ir uostyti viską, kas tik yra jų aplinkoje ir pažindintis su naujais skonio, kvapo, lytėjimo, garso elementais, tyrinėti ir formuoti savo autonomišką santykį su pasauliu.
„Socialinis pažinimas“ lieka tik ligvistinė sąvoka, kuri mus dar vaikystėje atitraukia nuo kūniško suvokimo ir komunikacijos uodžiant, ragaujant ar liečiant, nuo suvokimo, kad uostymas, ragavimas, lytėjimas yra itin reikšmingi pasaulio pažinimo būdai. Tas amžinas suaugusiųjų reikalavimas: „neliesk“, „neimk“ „nekišk nosies“, „nekišk į burną“...
Turint galvoje, kad uoslė yra mūsų pirmasis pojūtis, kuris įsijungia su mūsų pirmuoju įkvėpimu, kad uoslė yra evoliuciškai ištobulinta mūsų išgyvenimo sergėtoja, apmaudu, kad šiuolaikinėje visuomenėje vaikai nebemokomi empiriškai nustatyti, atpažinti, atsirinkti kvapus, kad uoslės ugdymas nėra fizinio patyrimo ir mokymosi forma. O profesionalai, architektai, dizaineriai, dažnai apskritai nesuvokia pojūčių reikšmės jų kuriamai aplinkai.
Žurnalas: „Interjeras.lt pataria“