Lietuvos architektų sąjungos pirmininką Gintarą Balčytį kalbina Vytautas Gurevičius
Pirmiausia jūsų, kaip Lietuvos architektų sąjungos pirmininko, norisi paklausti, kaip paminėjote sąjungos 100-metį?
Taip jau sutapo, kad Lietuvos architektų sąjungai ypatingo jubiliejaus metais tapau LAS pirmininku. Šimtmečio minėjimas – puiki galimybė architektų bendruomenei vieniems kitus pamatyti ir pasirodyti. Prieš šimtą metų Kaune įkurta Lietuvos architektų sąjunga gyvuoja iki šiol ir jos vizija vis dar išlieka ta pati. Praėjusiais metais, minėdami Architektų sąjungos šimtmetį, surengėme didžiulę nacionalinę Lietuvos architektūros parodą „Žvilgsnis į save“. Tai kas antrus metus organizuojama bienalė. Pirmoji paroda vyko 2003 metais, tad pastaroji buvo vienuolikta. Šis renginys – vienas iš rimčiausių architektūros įvykių Lietuvoje. Labai džiaugiamės, kad parodą pavyko suorganizuoti Vilniaus rotušėje, turėjome galimybę išgirsti daug įdomių pranešimų apie tarpukario, sovietmečio architektūrą ir pan. Ekspoziciją Rotušės aikštėje buvo galima apžiūrėti visą mėnesį, ji sukėlė didžiulį visuomenės susidomėjimą. Iš tiesų architektūros parodų beveik nėra, arba jos vyksta labai retai, todėl šis įvykis – ypač svarbus.
Viena iš naujų Architektų sąjungos iniciatyvų – įkurti Architektūros galeriją, kurioje nuolat veiktų architektūros parodos. Praeitais metais surengėme dvi, ir aš viliuosi, kad šis procesas įsisiūbuos, nes neturime kito būdo parodyti, jog architektūra nėra tik statybos procesas – ji prasideda nuo kūrybos. Daugelis žmonių mato tik pastatus, ir absoliuti dauguma juos vertina pagal fasadus, o ne pagal idėjas. Architektūros parodos yra labai reikalingos – „Žvilgsnis į save“ jau pabuvojo ir Panevėžyje, Anykščiuose. Žinoma, šios parodos daugiau fotografinės, bet jos reikalingos jau vien tam, kad žmogus suvoktų, jog architektūra yra kur kas sudėtingesnis dalykas nei vien tik fasadai.
Užsiminėte apie Architektūros galeriją. Kur ji veikia?
Vilniuje, Kalvarijų g. 1, įsikūręs Architektų sąjungos pastatas veikia kaip meno srities inkubatorius. Čia darbuojasi įvairūs rezidentai, kurių veikla susijusi su architektūra ar kokia nors meninės išraiškos forma. Šiame pastate yra didelė erdvė, kuri puikiai tinka parodoms ir įvairiems renginiams. Parodos čia vykdavo ir anksčiau, bet jos būdavo labiau atsitiktinės. Tad pagalvojome, kad, turėdami tokią gerą erdvę patogioje vietoje Vilniuje, galėtume įkurti nuolat veikiančią architektūros galeriją. O kiekvienai galerijai yra reikalingas kuratorius, turintis kiekvienos ekspozicijos ir apskritai galerijos veiklos, krypties viziją. Architektūros galerijai nėra paprasta tokį rasti. Tai susiję ir su tuo, kad trūksta kritinių straipsnių apie architektūrą – publikacijų, kuriose apžvelgiamos tendencijos, atskleidžiamas aktualumas tiek meno pasauliui, tiek bendruomenėms apskritai. Kultūrinėje spaudoje, kurios mes turime ne tiek ir daug, architektūros temomis beveik nerašoma, todėl vis pagalvoju: gal mes galėtume pabandyti tai inicijuoti? Bet, pasirodo, iš tikrųjų nėra kas rašo. Kita vertus, kai nėra įvykių, tai nėra ir autorių. Taigi, matyt, pirma reikia sukurti įvykį, o paskui ieškoti autorių.
Ar kituose miestuose esantys Lietuvos architektų sąjungos skyriai veikia savarankiškai, o gal yra koordinuojami sąjungos? Ir kiek narių šiuo metu sudaro Architektų sąjungą?
Architektų sąjunga turi penkis skyrius: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio. Pagal istorinį palikimą, kai kurie skyriai yra įsteigę atskirą juridinį vienetą, per kurį ir vykdo veiklą. Kiti to neturi. Bet absoliučiai visi skyriai yra Architektų sąjungos dalis, nors ir yra pakankamai savarankiški. Aš, kaip pirmininkas, tai labai vertinu, nes savarankiškumas skatina kūrybiškumą ir norą kažką daryti, be to, atsakomybė tampa didesnė.
Architektų sąjunga šiuo metu vienija per 700 žmonių. Ne paslaptis, kad ji, kaip ir kitos kūrybinės organizacijos, paveldėjo ir daug gerų, ir blogų intencijų iš sovietmečio. Sovietmečiu tokios organizacijos turėjo kur kas daugiau narių, nes tiesiog nebuvo kito pasirinkimo. Visgi žmonės į ją stodavo daugiau iš bendruomeniškumo paskatų: tarsi, jei nori būti „rimtesnis“ architektas, turi tapti sąjungos nariu. Ypatingų lengvatų tai nesuteikdavo, bet buvo galima, tarkim, dalyvauti parodose Maskvoje ar kitur Sovietų Sąjungoje, nors ir retai, tačiau aktyvesniems nariams atsirasdavo galimybė nuvažiuoti ir į užsienio šalis.
Kodėl naudinga būti LAS nariu architektui šiandien?
Narystė yra savanoriška. Esama struktūra, turinti tam tikrą organizacinę tvarką, gali užtikrinti tęstinumą, todėl, būnant sąjungos nariu, lengviau ką nors nuveikti nei pavieniui ar susibūrus į grupelę trumpam laikotarpiui. Visgi, manau, viskas priklauso nuo pačių narių iniciatyvos. Dar nuo sovietmečio esame įpratę, kad mus turi kažkas surikiuoti arba pasakyti, ką daryti. O Architektų sąjunga turėtų būti architektūros laisvamanių organizacija, kurioje vyrauja kūrybos laisvė ir viskas galima. Mes skatiname savo narius būti kūrybiškus, originalius, kitokius.
Regis, dabar yra prievolė organizuoti architektūros konkursus didesniems visuomeninės reikšmės objektams, ir jūs ten aktyviai dalyvaujate?
Taip, Architektų sąjunga organizuoja tokius konkursus. Žinoma, rezultatas, kad ir gautas konkurso būdu, ne visada yra šimtaprocentinis. Visai kaip sporto varžybose: vieną kartą sportininkas rungtį įveikia greičiau, o kitą ir visai nebaigia. Bet kuriuo atveju mes tikime, kad konkursinis kelias yra geresnis, ir rimtesni užsakovai renkasi būtent jį. Architektų sąjunga tokių rimtų konkursų yra suorganizavusi tikrai nemažai: tai ir Vilniaus geležinkelio stoties Rail Baltic tarptautinis konkursas, Tauro kalno Tautos namų tarptautinis konkursas, Ministerijų miestelio konkursas, šiuo metu vyksta Vilniaus oro uosto tarptautinis konkursas... Ne taip seniai Architektų sąjungos kartu su Investicijų agentūra organizuotas Ukrainos mokyklos tarptautinis konkursas, LRT būstinės konkursas... Konkursai – tai visada kūryba, visi konkurse dalyvaujantys architektai turi savo matymą, kuris nebūtinai sutampa su užsakovo vizija. Labai daug kas priklauso nuo lūkesčių, ko tikimasi iš konkurso dalyvių – originalių idėjų, kurias galima būtų plėtoti, ar galutinės projekto idėjos, kurią galima greitai ir nesunkiai realizuoti.
Jums pačiam asmeniškai teko teikti paraišką Lietuvos kultūros tarybai ir laimėti Venecijos bienalės konkursą. Projektą Venecijos bienalei teikė Architektų sąjunga, o idėja buvo jūsų?
Kas dvejus metus Lietuvos kultūros taryba skelbia projektų rašymo konkursus Venecijos kultūros bienalei: vienais metais vyksta meno, kitais – architektūros bienalė. Pastarojoje Lietuva dalyvaus veikiausiai šeštą kartą. Įdomu, kad Lietuvai dalyvaujant būtent šioje bienalėje architektai mūsų šaliai beveik neatstovaudavo. Mano, kaip LAS pirmininko, pagrindiniai programos punktai, tikslai ir buvo suaktyvinti architektūrinių parodų organizavimą bei pasiekti, kad Lietuvos architektų sąjunga dalyvautų Venecijos bienalės procese. Viena organizacija Venecijos bienalei gali parašyti vieną projektą, tad Architektų sąjunga galėjo parengti ir pateikti vieną paraišką, todėl kviečiau visus LAS skyrius rašyti savo projektus ir juos teikti.
Kadangi aš visus taip agitavau dalyvauti architektūros bienalėje Venecijoje, neliko nieko kita, kaip pačiam parašyti projektą. Idėją pasufleravo, paprasta, bet aktuali tema – Vilniuje, Kaune, o ir visoje Lietuvoje, vykstant statybiniams procesams, su reikalu ir visai be reikalo kertami milžiniški medžiai. Taip beatodairiškai besikeičianti miesto aplinka kelia didžiulį visuomenės pasipiktinimą, nes sparčiai kintant klimatui naikinami žalieji miestų plotai. Daug žmonių suvažiuoja į miestus iš įvairių kampelių, tačiau yra ir tokių, kurie gyvena čia šimtmečius – karta iš kartos. Vietos dvasia iš tiesų gali pasikeisti labai greitai – kad ir per savaitę, kai investuotojai nusiperka sklypą, iškerta medžius, pastato daugiabutį ar kitokį gyvenamąjį namą ir teigia, kad jo projektas yra absoliučiai žalias, A++ klasės – žodžiu, tvarumo įsikūnijimas. Bet net ir visus tvarumo sertifikatus turintis pastatas gali padaryti milžinišką poveikį ne tik aplinkai, bet ir žmonių savimonei, nes jiems įprastas gamtovaizdis ir gyvenimo būdas netikėtai pasikeičia, dažniausiai ne į gerąją pusę. Taip dingsta miesto atmintis.
Kai Vilniaus centre buvo nukirstas šimtametis ąžuolas, pagalvojau, kad reikėtų iškasti jo kelmą su visomis šaknimis ir, tarkim, Nacionalinėje dailės galerijoje ar kitur padaryti instaliaciją – pasakyti, kad nors mes – miestiečiai, bet suvokiame, jog medis yra gyvybės šaltinis, be kurio dingsta ir paukščiai, ir vabalai, ir visa gyvoji infrastruktūra. Norėjosi tokią aktualiją atliepti ir parodyti, kokie esame keisti, kai tokiais nepamatuotais veiksmais visiškai nežiūrime į ateitį – juk reikia laukti šimtą metų, kol medis suaugs, o nukirsti jį galima vos per kelias valandas. Tokiu būdu gausi vienadienę naudą, bet sukelsi ilgametį žmonių savimonės praradimą.
Apskritai šaknų simbolis yra labai įdomus. Juk sakoma, kad žmonės, kurie išvažiuoja, praranda savo šaknis. Todėl, kai buvo paskelbtas Venecijos architektūros bienalės konkursas, pagalvojau, kad galėtų būti visai geras pasakojimas – nuo tų šaknų iki objektų, kurių architektūrinė idėja kilo iš konkrečios vietovės, o čia augantys medžiai buvo palikti augti. Vėliau plėtojome mintį, kad (medžio – Red.) šaknys saugo mūsų gyvenimą, buria žmones. O architekto išmanumas leidžia užtikrinti tokį rezultatą, kuriuo visi lieka patenkinti: investuotojai gauna savo kvadratinius metrus, nusistovėjusi aplinka mažai pasikeičia, o bendruomenė gauna naują kokybę.
Kuriuos pastatus Venecijoje demonstruosite kaip pavyzdį?
Iš tikrųjų esama dar septintajame dešimtmetyje suprojektuotų pastatų, kurie išliko iki šiol, beveik nesikeičia ir yra tokie pat geri. Pavyzdžiui, Martyno Mažvydo bibliotekos Palangos skaitykla, kurios viduje auga ąžuolas (1966 m., arch. Albinas Čepys), taip pat to paties architekto suprojektuotas parodų paviljonas „Kupeta“ (1968 m.), kurio vidiniame kieme iki šiol auga pušys... „Žilvino“ viešbutis Palangoje (arch. Algimantas Lėckas, inž. Kęstutis Augustinas, projektas – 1967–1968 m., statybų pabaiga – 1969 m.), mano galva, yra vienas iš geriausių moderniosios architektūros pavyzdžių. Pats pastatas sukonstruotas kaip medis: yra trys kamienai, o visas statinys – kaip šakos ir žemė. Nepaisant to, kad pastatas yra betoninis ir, žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, tikrai nėra tvarumo įsikūnijimas, architektūrine ir kultūrine prasme jis labai tvarus. Nors pagrindinis Venecijos bienalės leitmotyvas yra tvarumo idėja, visgi, mano įsitikinimu, architektai apie tvarumą turi kalbėti architektūros kalba. Medžiagos keičiasi – kas prieš du dešimtmečius atrodė tvaru, dabar visiškai netinka. Lygiai taip pat po trisdešimties metų tai, kas šiandien labai tvaru, galbūt atrodys niekam tikę. Architektūros srityje tvarumas yra labiau susijęs su objekto sumanymu. Jeigu, atlikus mažus pakeitimus, pastatas buvo geras trisdešimt metų, tai net ir keičiant jo funkciją, bet išlaikant esminę architektūros idėją, erdvę, išraišką jis bus aktualus ir dar po trisdešimties metų.
Kurie šiuolaikinės architektūros pastatai bus pristatomi Venecijoje?
Iš šių laikų pavyzdys – Vilkaviškio autobusų stotis, kurios pastate išsaugoti parko medžiai (Balčyčio studija; arch. Gintaras Balčytis; projektavimas ir statyba – 2016–2020 m.).
Taip pat bus keli projektai, kurie dar tik statomi arba bus statomi: tarkim, Valstybinių miškų urėdijos būstinė Vievio seniūnijoje (arch. „After Party“ (Gabrielė Ubarevičiūtė, Giedrius Mamavičius) ir „Išora × Lozuraitytė“ (Ona Lozuraitytė, Petras Išora, Gabrielė Černiavskaja), 2022 m. projektiniai pasiūlymai).
Gal galite konkrečiau apibūdinti pačią ekspoziciją? Kaip suprantu, jūs eksponuosite medžio šaknis gyvai?
Taip. Esame išsinuomoję bažnyčią Venecijoje, o ekspozicija susideda iš trijų dalių. Viena iš jų – tai visuomeninių santykių zona, kurioje ir bus eksponuojami ąžuolo kelmas ir šaknys, tačiau vien tik šaknys neturi gyvybės. O pastatų maketai byloja apie tai, kad architektūrinis procesas yra labai svarbus ir atsakingas, ir jeigu architektas dirba kūrybingai, jis gali padėti procesui tiek architektūrine, tiek visuomenine prasme. Taip pat yra nufilmuoti videosiužetai, videografika, kompozicijos centre bus 4 × 4 m baltas kubas – idealios formos ir stabilumo simbolis. Jis įsiterps tarp šaknų, bet atliks videoekranų funkciją – ant jo bus rodoma mūsų ekspozicinė idėja. Be ekspozicijos, yra numatyta ir universitetinė konferencija, savaitę truksiančios kūrybinės dirbtuvės.
Dėkoju už pokalbį.