Interviu su BIRUTE STUDIO įkūrėja Birute Jocaite-Šliurpiene
Kalbino Gytautė Ivanauskaitė
Fotografijos: Luko Juso, Laumės Architektūros Studijos
Su Birute susipažinome mažiau nei prieš metus, kai tapytoja prisijungė prie parodos ARCHzona ir savo kūrybą pristatė „Taikomojo meno interjerui“ erdvėje. Jau per pirmą susitikimą pastebėjau konkretumą, konstruktyvumą ir ryžtingumą – savybes, kurios rečiau siejamos su menininkais. Būtent šis kontrastas ir suintrigavo. Gyvai pamačiusi jos darbus, nustebau dar labiau. Iš pirmo žvilgsnio rami abstrakcija, žiūrint ilgiau, ima atsiverti: dėl daugiasluoksnės tapybos technikos ir niuansuotos spalvų paletės paveikslai įtraukia, kviečia juos tyrinėti ir tarsi kurti savo vidinį siužetą. Kviečiu iš arčiau susipažinti su Birute Jocaitė-Šliurpiene – menininke, kurios kūrybą nori-si ne tik pamatyti, bet ir patirti gyvai.
Esu girdėjusi, kad Jūsų kūryba žmonėms primena namų jausmą. Kaip Jūs pati tai apibrėžtumėte – ar šis pojūtis kyla iš Jūsų asmeninės patirties, ar labiau atsiskleidžia pačiame kūrybos procese?
Mano kūrybos ašis – gamta ir sezoniškumas. Būdama joje, visuomet randu tylą, nusiraminimą ir atokvėpį, todėl ir mano paveiksluose galima įžvelgti daug lietuviško kraštovaizdžio konteksto, peizažams būdingos melancholijos, tik ji čia išgryninta iki visiškos abstrakcijos. Savo darbuose naudoju žemiškas spalvas kaip saugumo kodus, suteikiančius vidinę ramybę, o sluoksniais išgaunamas drobės paviršiaus reljefas man pri-mena žemės tekstūrą – tai mano būdas per kūrybą grįžti „namo“. Mano paveikslai tyli. Nesiekiu jais trik-dyti ar kelti stiprių emocijų – priešingai, jie kviečia nurimti, pasinerti į malonius jausmus ir pailsėti. Jie veikia tarsi terapija, o juk savo namuose mes to labiausiai ir norime.
Nors studijavote socialinius mokslus, menas Jus lydi nuo vaikystės. Ar prisimenate akimirką, kai tapyba iš vidinio poreikio virto kūrybine kryptimi, įkvepiančia įkurti savo studiją, dalyvauti įvairiose parodose tiek Lietuvoje, tiek svetur?
Dailės disciplinas studijavau trejus metus, o vieną kursą peršokau – akademinis procesas man sekėsi itin lengvai. Nuo vaikystės piešimas nebuvo tik hobis – tai buvo visas mano pasaulis, ankstyvos asmeninės parodos ir stiprus vidinis potencialas, kurį juto tiek šeima, tiek aplinkiniai. Nepaisant to, niekada nemėgau stereotipų ar vienpusiškumo. Man sekėsi ne tik meninė raiška, tad norėjau išbandyti save ir kitose srityse, sukaupti kitokios patirties. Visgi žinojau, kad tapyba visuomet liks „mano“. Manau, kad būtent visi ankstesni pasirinkimai ir lėmė tai, ką veikiu dabar.
Savo darbus viešai rodyti pradėjau prieš penkerius metus, viskas klostėsi neįtikėtinai natūraliai. Simboliška, kad pirmąjį paveikslą pardaviau tą pačią dieną, kai gimė mano sūnus. Gulėjau ligoninėje su naujagimiu ant rankų, o žmonės siuntė nuotraukas iš savo namų, džiaugėsi ir dėkojo. Būtent tą akimirką supratau, koks svarbus man grįžtamasis ryšys kūryboje. Tai mane džiugino ir skatino tobulėti, rasti savo autentišką braižą. Vėliau viskas vystėsi savaime: atsirado būrys sekėjų, ėmė plūsti užsakymai, o namų erdvės didelėms drobėms nebeužteko – taip gimė Birute Studio. Netrukus sulaukiau kvietimų į parodas Paryžiuje, Milane, Madride. Mano debiutas Paryžiuje buvo išties paženklintas sėkme – abiejose per metus vykusiose meno mugėse visus 3 eksponuotus darbus įsigijo kolekcininkai dar pirmosiomis valandomis. Nors tai išties džiugina, man mieliausia savo paveikslus matyti ne ant galerijų sienų. Jie sukurti gyventi žmonių namuose. Tik ten jie galutinai atsiskleidžia: jų tekstūra ir spalvos pradeda sąveikauti su šviesa, papildo interjerą ir kurią atmosferą.
Ką Jums reiškia, kai žmogus Jūsų paveiksle atpažįsta dalelę savęs? Ar tai yra tai, ko siekiate kurdama, ar tai ateina savaime?
Mano darbuose nėra galutinių atsakymų – tik erdvė jūsų pačių klausimams ir pojūčiams, mąstymui. Mes visi turime skirtingas patirtis bei išgyvenimus, todėl tas pats kūrinys kiekvienam gali pažadinti visiškai kitokius prisiminimus ar asociacijas. Pamenu, pernai vykusioje parodoje „ARCHzona“ vienas lankytojas itin įdėmiai apžiūrinėjo visus paveikslus. Kiekviename jų jis matė vis kitus dalykus. Priėjęs prie manęs tarė: „Kodėl sakote, kad tai miškų serija? Aš čia matau miestą, matau bromą...“ Vėliau jis atsivedė savo mažamečius vaikus ir paklausė, ką mato jie. Vaikai tuos pačius paveikslus interpretavo dar kitaip. Būtent tai ir yra abstrakcija – ji skatina mąstyti ir jausti kiekvieną per asmeninę prizmę. Mano didžiausias lūkestis yra ne tai, kad žmogus suprato, ką aš galvojau kurdama, o tai, ką jis pats tame kūrinyje atrado ir išgyveno.
Jūsų tapyba abstrakti, tačiau emocinga. Kūriniai gimsta lėtai, sluoksnis po sluoksnio, kol atsiskleidžia jų gylis ir faktūra. Kurdama labiau remiatės aiškia intencija, ar leidžiatės intuicijai ir pačiam procesui Jus vesti?
Dažnai manoma, kad tapyti abstrakcijas yra lengvas atsipalaidavimas, jausmų išliejimas ar savotiška tera-pija. Mano atveju tai – milžiniška kantrybė ir disciplina, o ne tiesiog emocijų pliūpsnis. Niekada neturiu eskizų. Viską pradedu nuo intuityvių spalvų paletės, ilgainiui jos papildo viena kitą, o vėliau procesas tam-pa itin suvaldytas. Daugiasluoksnio akrilo technika reikalauja didelių psichologinių resursų: kaskart priimu šimtus mikrosprendimų, žinodama, kad kiekvienas ankstesnis potėpis nulems galutinį rezultatą. Čia kaip su gyvenimu – juk visi mūsų praeities pasirinkimai ir poelgiai tiesiogiai veikia tai, kur esame ir kaip gyvename šiandien. Taip ir mano kūryboje: kiekvienas sluoksnis yra pamatas kitam.
Jūs kalbate apie tapybą kaip apie tiltą tarp žmogaus ir jo gyvenamosios aplinkos. Kaip Jūsų meno objektai gyvena interjere – ar apie jų santykį su erdve galvojate nuo pat pradžių, ar tai atsiranda natūraliai?
Mano kūriniai natūraliai įsilieja į šiuolaikinius interjerus dėl aiškios, žemiškos ir prislopintos spalvų paletės. Viena prasmingiausių akimirkų – pamatyti, kaip paveikslas „apsigyvena“ namuose, ir sujungia visą erdvę į vientisą visumą. Kuriu žmonėms, todėl mano misija išsipildo būtent jų asmeninėje aplinkoje. Dėl savo tekstūros, gylio ir skleidžiamos ramybės paveikslai namuose veikia kaip „emocinis inkaras“ ir formuoja erdvės nuotaiką. Kai žmonės ateina rinktis kūrinio, visuomet klausiu: „Kur planuojate jį kabinti? Kokioje erdvėje jis bus?“ Netinkamai parinkta vieta gali nustelbti tiek patį kūrinį, tiek kambarį. Daugiau nei pusę žmonių, kurie į mane kreipiasi, klausia patarimų dėl sienos kompozicijos ar tinkamo paveikslo dydžio. Jiems svarbu ne tik įsigyti tapybos darbą, bet ir rasti jam idealiai tinkančią vietą. Šį pasitikėjimą labai vertinu.
Kada Jums pačiai atrodo, kad kūrinys jau yra baigtas?
Beveik visuomet dirbant prie paveikslo ateina akimirka, kai pajuntu, kad jį tuoj sugadinsiu, bet vis tiek dir-bu toliau, kol prieinu tą ribą ir jaučiu, kad darbui daugiau nebeturiu ko duoti. Jis tampa vientisas. Kaip yra pasakęs Richardo Diebenkornas: „Jei nerizikuoji sugadinti paveikslo, vadinasi, tu jo iš tikrųjų netapai.“ Tik peržengus tą saugią zoną ir išdrįsus suklysti, atsiranda tikrasis gylis.
Ar Jūsų santykis su savo darbais keičiasi laikui bėgant?
Žinote, man paveikslai nėra tarsi „vaikai“ – šis populiarus palyginimas manęs neatspindi. Į savo kūrybos vaisius žvelgiu paprasčiau: jie neturi savojo ego. Šiuo metu žvelgiu aplink save: iš visų 2024-ųjų studijoje likę vos keli darbai. Ankstesnių metų paveikslų čia apskritai nebėra – jie visi jau kaba namų erdvėse. Jaučiu didelį džiaugsmą, kad kiekvienas paveikslas randa savo namus, nes jo tokia paskirtis – gyventi na-muose. Tiesa, yra keli darbai, kuriuos gailiuosi pardavusi. Jie paliko tam tikrą tuštumą... Matyt, juose buvo kažkas itin asmeniško, kas vis dar rezonuoja manyje.
Kaip norėtumėte, kad žmogus jaustųsi gyvendamas su Jūsų kūriniu kasdien?
Žmonės į meną savo erdvėje žvelgia skirtingai: vienam svarbu, kad paveikslas kurtų estetinę harmoniją su interjero spalvomis, kitam, kad jis žadintų brangius prisiminimus, į kuriuos malonu pažvelgti kas vakarą prieš užmiegant. Mano didžiausias siekis, kad bėgant laikui paveikslas taptų ne tik interjero dalimi, bet ir nuolatiniu priminimu apie tai, kas žmogui yra svarbiausia. Tikroji abstraktaus darbo vertė ir grožis atsiskleidžia per laiką. Interjero tendencijos ir mados nuolat keičiasi, tačiau emocinis ryšys su kūriniu išlie-ka nepavaldus laikui. Net ir po trisdešimties metų tame pačiame paveiksle žmogus gali išvysti kažką visiškai naujo.
