Kalbino Viktorija Karsokaitė
Nuotraukos Gintarės Grigėnaitės
Revoliucijų laikotarpis, pakeitęs požiūrį į gyvenamąją erdvę, jos suplanavimą, pavertęs buitį tokia, kokią atpažįstame ir šiandien. Apie tai, kaip žmonės gyveno XIX–XX a. pradžioje, kaip keitėsi jų būstas ir kokią įtaką gyvenamajai erdvei padarė tas laikotarpis, kalbamės su istorike Aelita Ambrulevičiūtė.
Vilniaus muziejuje galima aplankyti parodą „Apie patogumą ir grožį: pokyčiai vilniečių namuose 1870–1918 metais“, kurios kuratorės – Aelita Ambrulevičiūtė, Eglė Bagušinskaitė, Dalia Klajumienė – atskleidžia, kaip Vilnius tapo moderniu miestu.
Aelita, kuo parodoje nagrinėjamas laikotarpis svarbus? Kodėl pasirinkote būtent jį?
XIX a. – tai pirmiausia veržlios Europos miestų plėtros laikotarpis. Tuomet didėjo gyventojų skaičius, augo pramonė, atitinkamai daugėjo darbo vietų. Jos pritraukdavo naujų gyventojų. Sykiu į miestus suplūsta ir nekvalifikuoti darbininkai, gilėja skurdas, didžiuliai epidemijų protrūkiai neapleidžia miestų, tarša neigiamai veikia žmonių sveikatą, didėja mirštamumas. Ekologinės problemos aštrėjo proporcingai augančiai šalių ekonomikai ir sparčiai besivystančiai pramonei, bet to meto žmonėms aplinkosauga rūpėjo tiek, kiek ji lietė konkretaus individo ir jo šeimos narių interesus.
Anglija pirmoji pajunta, kaip didėja miestų tarša ir blogėja sanitarinė būklė, kai nėra modernios sanitarinės infrastruktūros, kuri atitiktų industrinio miesto poreikius. Europa susirūpina ir keičia miestų sanitarinę infrastruktūrą, o Londonas, bene pirmas modernizuoja vandentiekį ir nuotekų sistemą.
Ar Vilniuje vyko šie procesai?
Neabejotinai, tik ne tokiu mastu. XIX–XX a. pradžios Vilnius inkorporuotas į Rusijos imperijos sudėtį, kur, kaip žinome, industrializacija vėlavo. Tad ir Vilniuje šie procesai prasidėjo vėliau nei Europoje, bet Vilnius, kaip ir šio laikotarpio Vakarų Europos ir Rusijos imperijos miestai, susidūrė su tomis pačiomis problemomis.
1870-aisiais caro administracija išleidžia Miestų nuostatus, kurie miestų savivaldoms suteikia daugiau valdymo laisvių, bet taip pat įpareigoja daugiau dėmesio skirti miestų aplinkotvarkai, sanitarinei infrastuktūrai. Kartu keičiasi miestiečių gyvenimo sąlygos, buities organizavimas.
Kas dar pasikeičia?
Labai pasikeičia vidinės erdvės suplanavimas. Vakarų Europos buržuazinės visuomenės tyrėjai butų struktūros pokyčius sieja su viešosios ir privačios erdvės atskyrimu ir specializuotų kambarių paplitimu iš esmės visų socialių grupių namuose. Tačiau ir sanitariniai mazgai keičia būsto patalpų išdėstymą: atsiranda tipiniai butai. Tai naujas etapas miesto, būsto suplanavimo ir interjero dizaino istorijoje.
Kaip iki to laikotarpio atrodė būstas?
Pirmiausia butai neturėjo srutų kanalizacijos, o patogumai buvo lauke. Apie 1860-uosius bendro koridoriaus gale įrengiami bendri tualetai namo gyventojams. Jie nesandarūs, neturi vandens nuplovimo mechanizmų ir kažin ar pagerina sanitarinę būklę. O dabar net nepastebime privalumų, kuriuos teikia sanitariniai mazgai.
Tą patį galima pasakyti apie apšvietimą. Daugelio gyventojų, ypač nepasiturinčių, vakarai buvo tamsūs. Ir tik paplitus elektriniam apšvietimui, būdravimo laikas prasitęsė, o su juo keitėsi ir gyvenimo įpročiai.
Kokių pokyčių sulaukė vilniečių būstas?
Vilniuje modernios gyvenamosios infrastruktūros pamatai buvo padėti 1875–1914 m., nors pirmi svaresni pokyčiai datuotini dešimtmečiu anksčiau, kai 1864 m., pradėjus dirbti dujų fabrikui, dujinis apšvietimas pasiekė miesto gatves, generalgubernatoriaus rūmus ir pirmus gyvenamuosius namus. Po kurio laiko dujas imta naudoti ir virtuvių reikmėms.
1864 m. Vilniaus generalgubernatūroje įrengiami vandeniu nuplaunami klozetai. 1879 m., projektuojant naują pastatą Vilniaus gatvėje, numatoma įtaisyti vonias ir klozetus. 1879–1882 m. mediniai vandentiekio vamzdžiai pakeičiami ketaus, XIX a. pabaigoje įmūrijami seni mediniai ir tiesiami nauji požeminiai nuotekų kanalai, turtingiausių miestiečių butuose plinta vandeniu nuplaunami klozetai, bet tokių turėjo vos 3 proc. miestiečių.
Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą pradedami tiesti miesto vandentiekio ir kanalizacijos tinklai. Tačiau 1936 m. vos trečdalis miestiečių turi vandentiekį ir kanalizaciją.
Keleriais metais vėliau turtingiausi miestiečiai namų rūsiuose ima įsirenginėti nedideles elektrines ir jų namuose žibalines bei dujines lempas pakeičia elektriniai šviestuvai. Tokį elektrinį apšvietimą 1900 m. pirklys G. Janovas įrengė nuosavame name J. Basanavičiaus gatvėje. Miesto elektrinė pradėjo veikti 1903 m. vasario 1 dieną, bet 1936 m. tik 55 proc. visų miesto gyventojų turėjo elektrinį apšvietimą.
Pačioje XX a. pradžioje įrengiamos pirmosios katilinės daugiabučiams namams šildyti, bet labai nedaug namų taip pasišildydavo. Tarpukariu tokių pastatų daugiau būta Naujamiestyje (Mindaugo, Algirdo, Pamėnkalnio gatvėse, Gedimino prospekte).
Nors patogumai sunkiai skynėsi kelią į namus, vis dėlto miestiečių gyvenimas keitėsi, o rūpinimasis būstu užimdavo vis mažiau laiko. Sykiu į buitį atėjo nauji daiktai – elektriniai šviestuvai, radiatoriai, vonios kambario aksesuarai, masinės gamybos baldai ir naujos interjero apdailos medžiagos. Ypač išpopuliarėjo tapetai ir linoleumas. Jų raštų, spalvų ir kainų įvairovė galėjo patenkinti bet kokį skonį, bet kokią piniginę.
Kokie buvo to meto namai?
XIX a. pabaigoje Vilniuje butų erdvę pradedama planuoti taip, kad atsirastų vietos specializuotiems kambariams. Skirtingos jų funkcijos (svetainė, miegamasis, valgomasis, darbo kabinetas, virtuvė, vaikų, tarnų (neretai čia miegodavo ir vaikai), pagal galimybę ar poreikį – „moteriškasis“ kambarys, pasilinksminimų kambariai ir kita) rodo esminius pokyčius vidurinės klasės gyvenime – poreikį turėti atskiras erdves, t. y. šeimos narių, tarnų, viešą ir privačią erdves.
Vadovaujantis XIX a. būsto tyrimais galima teigti, kad svetainė atliko ne tik priimamojo, salono funkciją. Ji neleido ne šeimos nariui patekti į privačias šeimos narių erdves. Neretai paradinis kambarys su parketu, puošniu interjeru, išstatytais porceliano indais, iškabintais veidrodžiais slėpė labai kuklią namo savininko buitį.
O kaip keitėsi vilniečių interjeras?
XIX a. vilniečiams buvo prieinami Varšuvos, Paryžiaus, Berlyno ir kitų europietiškų miestų „dizainerių“ sukurti katalogai. Iš jų vilniečiai semdavosi idėjų, iš jų perimdavo naujausių madų tendencijas, iš katalogų buvo galima rinktis baldus ir įsirengti interjerą.
Vieni mėgdavo, kad butuose būtų daug portjerų, draperijų, smulkmenų ir visokių mažmožių, nereikalingų mielų daiktelių. Tokiuose būstuose buvo masyvūs baldai, kilimai. Kiti gyventojai pamėgo lakonišką stilių, šiandien sakytume „japonišką minimalizmą“. Toks interjeras neperkrautas daiktais, visi jie atlieka tam tikrą funkciją. Baldai lengvi. Juos paprastą pastumti ir išvalyti dulkes.
Ačiū už pokalbį.
Žurnalas „Interjeras.lt pataria“