PER KŪNĄ – meditatyvinės spalvos namams

Interviu parengė Dovilė Patackienė
Nuotraukos Astos Jasaitės, Martynos Anastazijos Trinkūnienės, Valentino Ryčkovo

Mano „perkūnas“ susikūrė, kai ieškojau pagalbos savo projektams įgyvendinti, taip pat įrankio, kuris atspindėtų mano stilistiką ir filosofiją. Dievų pagalbos žmonės ieškojo senovėje. Šiandien archajiškas žmogus, dirbdamas darbą, prašosi dievų pagalbos „Padėk Dieve“. Perkūnas buvo mūsų senovės pagonių Dievas.

Pavadinimas PER KŪNĄ man gimė viename seminare apie jungistinius kūrybos procesus. Teisingai pastebėjote, kad jis turi dualistinę reikšmę. Tiesiogiai jis yra mano darbų ir idėjų pagalbininkas, nematomas mano Dievas. Kūno prasmė pavadinime išsigrynino vėliau, kai atradau, kad lietuviams pirtis – tarsi bažnyčia, o kūno švarinimosi procesas – atgimimas. Tarytum per kūną nuplauname ir dvasią. Viskas yra susiję. Norėdami atrasti ramybę, kūną, kaip ir namus, turime prisijaukinti. Todėl prekių ženklas PER KŪNĄ simbolizuoja dvasinę realybę – žmogaus kūno ir dvasios, matomų ir nematomų būties klodų susijungimą.

Kaip gimė idėja ir poreikis kurti interjero sienų ir lubų dažus?

Svarbiausias mano kūrybinis tikslas – sukurti estetinę aplinką, kurioje žmogus išgyventų dabarties akimirkos žavesį. Tokiai nuotaikai sukurti padeda spalvos ir šviesa. Būtent šviesos žaismu ir šešėliais, spalvų tonais ir atspalviais kuriamas namų charakteris. Šiuos elementus reikia mokėti suvaldyti kaip teatro scenografui. Tai yra alchemija.

Spalvas kūriau iš pajautimo, stebėdama gimtojo krašto metų laikus, gamtos motyvus, kūriau koliažus iš drobių, pajūrio akmenukų, smėlio smilčių, mąsčiau apie tradicijos vertę ir mitologijos reikšmę mūsų kasdienybėje. Mano spalvų paletė PER KŪNĄ yra šviesių švelnių tonų, galinčių panardinti žmogų į meditacinę būseną, kuri leidžia klajoti tarp išorinių ir vidinių erdvių, stebint savo sielos ir kūno kelionę. Juk spalva yra jausmas, emocija, kurią sukelia patyrimai. Spalvomis kviečiu prisiminti džiaugsmo emociją, kurią šiuolaikinė architektūra užgožė piršdama funkcijos naudą.

Jūsų dažų pavadinimai poetiški ir tautiški. Verta juos paminėti.

Šios spalvos gimė iš jausmų. Jų vardai pasako, kas jos yra: tirštas rūkas, marių ūkanos, Baltijos smėlis, kopų smėlis, vakaro žara, miško samana, Baltijos dangus, Perkūno kūnas. Mūsų kūnai ir dvasia su jomis kalbasi. Kartu jos gali pakilti iki dangaus, iš kur gerai matyti pasaulis toks, koks jis yra. Šios spalvos sukurtos bendrystei, gyvybei, žmogaus dvasinei evoliucijai. Tik sukūrus atitinkamą aplinką, žmogus gali atsiduoti minčių tėkmei, augti, leisti sau būti dermėje su savimi ir aplinka. Tai yra „Mindfulness“ – dvasinė praktika, kurią siekiu perkelti į savo klientų namų erdvę.

Dar aš labai pritariu tvarumo idėjai ir palaikau darbštumo dorybę, todėl mano vizija yra „pasidaryk pats“. Noriu, kad žmogus, įsigijęs šiuos dažus, pagal savo spalvos pajautimą gebėtų pats nusidažyti namų sienas.

Kaip namų sienų spalvos siejasi su kūno sąvoka?

Interjeras labai siejasi su pagarba sau, kaip asmenybei, su pagarba savo kūnui ir dvasiai. Juk kūną reikia pagerbti, kad jis nelakstytų kaip laukinis arklys, o dvasia atrastų ramybę. Negerbdami kūno kankiname savo dvasią. Mus masiškai kankina nepasitenkinimas savo kūnu, o tai tiesiogiai siejasi su nepasitenkinimu savo aplinka. Kai nemylime savęs, kaip vientiso kūrinio, negalime mylėti ir priimti kitų, savo tėvų, tradicijų ir kt. Priimdami save ir susitaikydami su savimi, savo šaknimis, pagerbiame savo tėvus, vaikystės namus, tradicijas ir palikimą. Tai labai platus požiūris, kuriuo mielai dalinuosi su žmonėmis.

Daug kalbate apie pagarbą. Papasakokite plačiau, kas yra pagarba namams?

Labai ilgai sau kėliau šį klausimą. Lietuvių kalbos žodyne yra žodis „apsigerbti“. Sakoma, jeigu ateina svečias, „apgerbk namus ir apsigerbk save“. Tai reiškia susitvarkyk namus ir save. Būk tvarkingas. Mano giliu suvokimu, pagarba namams yra tvarka. Susitvarkydamas namus pagerbi ir savo būstą, ir save, ir svečią. Tvarka namuose – kūrybos ir tolimesnės dienos veiklos pagrindas. Nes chaosas žmogaus aplinkoje atspindi jo vidinį dvasinį chaosą. Juk, remiantis pasaulio sukūrimo mitu, pradžioje buvo chaosas, o vėliau padaryta tvarka: Dievas ištisas dienas tvarkė ir kūrė, atskyrė vandenis nuo žemės ir t. t.

Svarbu apie tai kalbėti, nes esame nusisukę nuo pagarbos namams, tradicijoms, šaknims. Dažnai į nekilnojamąjį turtą žiūrime neatsakingai, be meilės ir pagarbos. Įsikuriame greitai, skubėdami, pasitikėdami rinkodara, interjero madomis. Bijodami kritikos išmetame protėvių palikimą. Parduodame senelių sodybas ir tėvų butus, nes miesto rajonas ar provincijos miestelis nelaikomas prestižiniu. Visa tai glaudžiai siejasi su religija ir trečiuoju Dievo įsakymu „Gerbk savo tėvą ir motiną“. Mano filosofijoje, tai svarbiausias Dievo įsakymas, lemiantis mūsų pasirinkimus ir vertybes.

Visuotinai žinoma, kad namų aplinka ir interjeras veikia mus psichologiškai.

Žinoma. Kuo labiau mus skaitmenizuoja ir kuo labiau mums „grasina“ dirbtinis intelektas, mūsų viduje vyksta priešingas procesas – ilgimės gamtos ir natūralumo. Mano spalvų paletė kuria meditatyvinę nuotaiką namuose. Namai nėra medžioklės plotas, jie neturi rėkti ir būti erzinantys. Namuose mes ilsiname savo kūną ir kaupiame jėgas kitai medžioklei.

Itin įdomus jūsų požiūris į namų lubas. Kodėl namų lubos neturėtų būti baltos?

Lubos – vienas svarbiausių interjero elementų. Lubos yra namų dangus. Jos turi sudaryti harmoningą visumą su sienomis. Mano dažai skirti tiek sienoms, tiek luboms, jų atspalvis kuria kambario nuotaiką ir gaubia mus lyg rūko skraiste. Visais laikais šventyklų, rūmų, dvarų lubos buvo puošniai dekoruojamos gipsatūros lipdiniais, tapyba, medžio drožiniais. Praėjusio amžiaus modernizmo epocha pakeitė suvokimą ir lėmė interjerų tradicijos pokyčius. Piktasis modernizmo genijus, šveicarų architektas ir dizaineris Le Corbusier lubų puošmenas pavadino pigiais blizgučiais ir naftalinu.

Bandau prisiminti tradicijas ir kreipti žvilgsnį į lubas – jos neturi būti nebylios, nuobodžios ir baltos. Architektūra dabar neva eina į technologijų pusę, o aš siekiu sujungti tradicinį palikimą su šiuolaikiniais interjero sprendimais. Nesakau „grįžkim gyventi į Rumšiškių kaimą“. Sakau, jog praeities palikimą pritaikykim šiandienos namams.

Jums artima „hygge“ pasaulėjauta. Kokios jos išraiškos lietuviškuose interjeruose?

„Hygge“ yra jaukumo filosofija. Danai „hygge“ sieja su žvakių šviesa ir apšvietimo svarba. Man lietuviškoji „hygge“ išryškėjo perskaičius Dainiaus Razausko knygą „Krosnis mitologijoje“. Tai baltiškas mitologinis požiūris į namų temą, į krosnies svarbą, į stalo reikšmę mūsų namuose ir kt. Lietuviai turi savo jaukumo filosofiją, kuri atsiskleidžia per kalbą ir siejasi su pagarba žmogaus dvasios šventumui, būdui ir charakteriui. Lietuviai sako „jaukus gyvūnas“, „jaukus žmogus“, „jaukūs namai“. Visame pasaulyje žmonės panašūs, visiems reikia artumo, jaukumo bei šilumos. Klausimas, kaip mes tą šilumą kuriame? Danai uždega žvakę, jaukina erdvę tekstile. Tuo tarpu mes patys esame labai archajiški – pradedant nuo kalbos ir tarmių, papročių, mąstymo būdo. Tai ir yra mūsų „hygge“.

Išgirdau jūsų mintį, kad interjeras glaudžiai siejasi su teatru. Papasakokite plačiau.

Žinoma, juk teatras yra veiksmo scena, kurioje turime dekoracijas ir veikėjus, veikiančius prie atitinkamų šviesų instaliacijos. Lygiai tas pats už namų durų. Teatre aktoriai imituoja gyvenimo scenarijus, tačiau tikrasis teatras vyksta mūsų namuose. Teatro scenoje mes pajaučiame, kokią galią erdvei turi apšvietimas. Mums, šiauriečiams, būtų pravartu įvaldyti šviesos meną namuose. Apšvietimas tiesiogiai susijęs su mūsų nuotaikomis namuose. Čia mes esame dizaineriai ir architektai, gebantys sukurti šviesos ir šešėlių teatrą namuose. Ypač akcentuoju stalo apšvietimą, nes jis yra namų altorius, prie kurio vyksta svarbiausi šeimos dalykai ir dvasinės transformacijos.

Gitana, jūsų namai verti atskiros interviu temos. Kaip juose atsispindi PER KŪNĄ spalvų filosofija?

Kiekvieno žmogaus namai yra jo asmenybės atspindys. Juk namus mes kuriame ir jaukiname savo rankomis ir širdimi. Juk koks brutalus architektas kuria šaltus pastatus, o jautrus menininkas drobėje išlieja savo jausmus. Žmogų galime pažinti per jo darbus ir namus, nes pati aplinka byloja, kas tu esi iš tiesų.

Mano namai yra apie mano charakterį ir apie mane. Tiek mano namams, tiek mano darbams būdinga protestantiška estetika ir vertybės. Kiekvienas baldas, dekoras, tekstilė ir meno kūriniai čia turi savo atsiradimo istoriją ir yra glaudžiai susiję su mano tarpdiscipliniu požiūriu. Teologija, architektūra, filosofija, aplinkos psichologija – mokslai, kurie mane domina ir formuoja mano pasaulėžiūrą. O asmeninę patirtį, išgyvenimus, prisiminimus perkeliu į namų aplinką. Taigi, mano namuose rasite ir dzūkišką gėlių darželį ant palangės, ir modernių fotografijos darbų, ir sovietinį miegamojo baldų komplektą, ir Afrikos motyvu puoštą teatrališką holo instaliaciją. Namus kuriu iš pajautimo ir iš pagarbos savo tėvams, savo šaknims. „Žaidžiu namus“ jau kaip suaugusi, atsakingai ir matau tame gilią prasmę, nes puoselėju tradiciją.

Žurnalas „Interjeras.lt pataria“