L. Narkevičiūtės nuotrauka

Produkto dizainerė Barbora Adamonytė – Keidūnė tyliais daiktų pavidalais pasakoja garsias istorijas. Jos girdimos ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje – šiais metais dizainerės apdovanojimų lentyną papildė trečiasis nacionalinis „Gero dizaino“ apdovanojimas produkto ir industrinio dizaino kategorijoje už koštuvą – pjaustymo lentelę „Smȧk“ bei antrasis Europos produkto sidabras už veidrodžių seriją prekės ženklui Namuos. Kūrėja prasitaria, kad malonus profesinis įvertinimas skatina dirbti toliau ir ieškoti naujų kasdienybės erdvių. Dizainerę kalbino Lina Žukauskaitė.

Asmeninė biografija ir profesiniai pasirinkimai – kaip pastaruosius rikiavo menininkų šeima?

Ryšys šeimoje man labai svarbus. Manau, kad augdama ir matydama įvarius meninius procesus, pati nevalingai krypau į kūrybinę pusę, kuri viliojo galimybe eksperimentuoti ir kurti. Be to, tam visada turėjau šeimos palaikymą. Spaudimo pasirinkti nejutau, priešingai – sulaukdavau patarimų, taip pat daug diskutuodavome. Galbūt dėl to studijų metais nesirinkau užsienio – norėjau išbandyti čia esančias galimybes, susikurti pagrindą, pritaikyti žinias, gautas šeimoje ir akademijoje. Tikrai džiaugiuosi, kad šeimos meniškumas tapo atspirtimi tobulėti, o palaikymą įgyvendinti tiek vaikystės vizijas, tiek dabartinius kūrybos sumanymus turiu iki šiol.

Daugelis Jūsų gaminių gimsta iš pastabumo smulkmenoms. Kaip lavinate akį?

Manau, kad pats dizaineris atsakingas už savo pastabumą ir norą matyti sprendimus mažiausiose detalėse. Tai lavinama įvairiomis priemonėmis. Iš tėčio esu išmokusi stebėti gamtos formas: nuo lapo linkio iki šaknų struktūros. Jaučiu, kad tai ilgainiui tampa vadinamąja profesine liga, kai matai šiek tiek kitus dalykus nei tik formą ar spalvą. Klimatas, kuriame gyvename, savaime diktuoja psichologines būsenas, aplinka – emocijas, o objektai ir su jais susijusios smulkmenos – mūsų potyrius ir įpročius, todėl atsakingas požiūris į detales tiesiogiai veikia mūsų gyvenimo būdą ir buitį.

Koštuvas – pjaustymo lentelė Smȧk, L. Narkevičiūtės nuotraukos


Vienu pagrindinių įkvėpimo šaltinių dažnai įvardijate nepatogumą.

Kiek žiūriu, tiek atrodo, kad nepatogumai persekioja: nuspaudžia batai, tenka iškrauti į indaplovę sudėtus indus, o kiek dar būna negerai išplautų. Vienas pastarųjų pastebėjimų – apie gražgarstes sodyboje. Kai parsinešiau, reikėjo jas nuplauti, supjaustyti ir suberti. Šiems veiksmams prireikė ne vieno indo. Vėliau teko juos mazgoti. Taip sukūriau koštuvą – pjaustymo lentelę „Smȧk“, kuri naudojama tiek salotoms rinkti, plauti, pjaustyti, tiek suberti į indą. Nemanau, kad nepatogumas yra negatyvus dalykas. Jis kaip tik įkvepia ieškoti sprendimų, būdų palengvinti ar pagerinti kasdienius veiksmus.

Atkreipiate dėmesį, kad buitis, iš kurios semiatės idėjų, kur kas įvairesnė ir įdomesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio – skiriasi ne tik asmeniniai, bet ir kultūriniai kasdienybės įpročiai.

Taip, man buitis ir prisitaikymas prie jos turi nemažai žavesio. Sodyboje, kur nėra vandentiekio, galima rasti alternatyvų: nešti vandens kibirus iš toliau esančio ežero, įrengti vandens talpas tiek ant medžių, tiek po žeme. Apsistojus pas draugę Venecijoje, kilo mintis sukurti kompaktiškus kelionės reikmenis, o pajūryje – objektą smėliui nuo padų nuvalyti. Kiekviena erdvė pateikia savotišką problemą, kurią spręsti galima labai elementariais būdais, palaipsniui virstančiais dizaino objektais.

Indelis dantų šepetėliams, prekės ženklas Namuos , B. Adamonytės – Keidūnės nuotrauka

Šaldytuvo kvapų rinkiklis Oro, B. Adamonytės – Keidūnės nuotrauka

Ar sutiktumėte, kad XXI a. funkcionalumas vis dažniau nustumia į antrą planą estetines daiktų savybes?

Aš kaip tik manau, kad dabartinė estetika vis dažniau pabrėžia funkcionalumą, atsisakoma puošybos elementų, neretai funkcinio objekto žavesį kuria techninės detalės, pati konstrukcija. Man visada kyla klausimas kodėl koks nors objektas dar papildomai įvelkamas į formas, savotiškus pagražinimus, kurie, man atrodo, labai subjektyvūs. Pati estetika, stiliai kinta dažniau nei funkcija, todėl manau, kad bandyti prisitaikyti prie skonių yra trumpa šlovė.

Nepervertinate inovacijų ir technologijų, dažnai atsispiriate nuo etnografinių motyvų. Skamba kaip lakoniškas atsakymas į nuolat keliamą tautinės tapatybės klausimą.

Manau, kad tam tikru metu išgyvenau etnografinių motyvų etapą, kuris suteikė gerą pamoką kurti nesudėtingų formų objektus. Čia vėl atsiremiame į funkciją, kurią matome geldose, rūbų skalbimo ar maisto gamybos įrankiuose – be įmantrių formų ar ornamentinių sprendimų. O tautinė tapatybė man asmeniškai nėra vien tai, ką paveldėjome iš prosenelių, bet labiau aplinka ir įpročiai.

Kvapų lazdelės, L. Narkevičiūtės, B. Adamonytės – Keidūnės nuotraukos


Kasdienybei grąžinate ir išmaniųjų įrenginių išstumtus pojūčius, pavyzdžiui, lytėjimą. Kodėl Jums tai atrodo svarbu?

Pati kasdien naudojuosi socialiniais tinklais, man yra svarbi informacija ir sklaida, bet kartu svarbu ir tai, kas mane supa: audiniai, tekstūros, medžiagų santykiai. Galbūt tai yra pačios dizaino specialybės specifika, kai kuriant kokį nors objektą jis iš eskizo tampa maketu, tada prototipu ir galutiniu gaminiu. Visuose etapuose yra proga prisiliesti prie paties objekto, o kai į jį įdedama tiek daug rūpesčio, norisi, kad ir vartotojas pajustų medžiagiškumą, atsirastų tam tikras ryšys tarp žmogaus ir objekto. Kartais turime tokių daiktų, kurie kelia emocijas, prisiminimus, o kartais jauku tiesiog laikyti rankose ką nors, kas ramina, žiūrėti į šešėlius ir spalvas.

Veidrodžių serija, prekės ženklas Namuos,
L. Narkevičiūtės nuotrauka
Šviestuvas SAULĖtekis/lydis, D. Petrulaičio nuotrauka

Kurį savo kurtą objektą paverstumėte naujų namų ašimi?

Dar studijų metais sukurtą šviestuvą „SAULĖtekis/lydis“ mačiau savo ateities namuose. Dabar jis kaba šalia lovos ir pilkuoju metų sezonu yra tikras vaistas. Vonioje dantų šepetėlį įmetu į specialų indelį, kurtą „Namuos“ prekės ženklui, virtuvėje plikau kavą į savo pačios kurtą grafiną ir pialas, ant stalo – taip pat mano kurti padėkliukai, lėkštės, salotų įrankiai, padėklai, šalia – laikraščių stovas, kabyklos ir veidrodis, o greitu metu atsiras ir mano sukurtas lininis kilimas. Namuose labiausiai džiugina, kad visi objektai draugauja tarpusavyje, vieni kitus papildo, ir ta namų ašis neturi ribų.

Ar esate radusi atsakymą, kas sudaro autentiško produkto dizaino DNR?

Manyčiau, kad funkcionalumas, praktiškumas, atsižvelgimas į žmogaus poreikius, atsakingumas, dėmesys detalėms, kokybė, tekstūriškumas, pats pojūtis laikant objektą rankose ir nevienkartinė emocija.

Ačiū už pokalbį.

Žurnalas: „Interjeras.lt pataria“