Pokalbis su architektu Tomu Lape
Kalbino: Vytautas Gurevičius
Nuotraukos: Leono Garbačiausko
Šis projektas turi įdomią atsiradimo istoriją. Kaip viskas prasidėjo?
2018 m. per Architektų sąjungą buvo paskelbtas viso kvartalo architektūrinis konkursas. Įdomu tai, kad vystytojai net nedalyvavo vertinimo komisijoje. Konkursui buvo pateikta apie keturiasdešimt darbų. Visi dalyviai galėjo aplankyti sklypą. Manau, tai buvo labai civilizuotas pradžios procesas. Iš pradžių užsakovai manė, kad pakaks vieno tipinio projekto, kurį būtų galima adaptuoti. Tačiau dėl skirtingo reljefo teko sukurti keletą skirtingų namų tipų. Taip pat pavyko įrodyti, kad būsimi pirkėjai norės tam tikro individualumo. Nors vienodumas ir bendrų taisyklių laikymasis yra viena pagrindinių kvartalo vertybių, žmonėms vis tiek svarbi saviraiška. Žmogaus viduje nuolat vyksta kova tarp bendruomeniškumo ir individualumo. Tam, kad išvengtume atsitiktinių sprendimų, pirmiausia piešėme pirkėjo portretą. Iš karto projektavome manydami, jog užsakovai bus šiuolaikiški, aktyvūs ir sėkmingi. Iš patirties žinau, kad bet kuris sėkmės lydimas žmogus, tarsi lenktyniaudamas, nori individualizuoti savo pasirinkimus, nenori būti apribotas vieninteliu galimu variantu.
Todėl mes pasiūlėme tris tarpusavyje derančius medžiagų komplektus ir tris spalvines kryptis – pilką, rusvą ir žalsvą. Visi atspalviai labai prigesinti. Pilkai versijai buvo pasiūlytas akmuo, o kitoms – nuogas betonas. Šis sprendimas pasiteisino. Suteikdami galimybę rinktis iš kelių variantų, šį poreikį patenkinome ir kartu suvaldėme.
Kuo šis namas išsiskiria kvartalo kontekste?
Jis tam tikra prasme yra atvirkštinis. Kvartale yra namų, į kuriuos atvykus reikia leistis žemyn, o čia priešingai – tenka kilti į viršų. Visi kvartalo statiniai yra kvadratinio plano, bet kiekvienas jų pasuktas šiek tiek kitu kampu. Tai daroma tam, kad būtų kuo mažesnis vizualinis ryšys su kaimynais ir kad pagrindinės perspektyvos atsivertų į gamtą bei reljefą. Galėtume tai palyginti su kino sale: kėdės ten taip pat turėtų būti išdėstytos ne viena už kitos, o šachmatiškai, lyg plytos mūro sienoje, kad žiūrėtume ne vieni kitiems į pakaušį, o pro plyšį. Namo terasa sukurta lenktoje, įgilintoje stiklo plokštumoje. Neseniai klausiau užsakovo, ar jis žino, ar kaimynas jau gyvena savo namuose. Jis atsakė, kad nežino, nes tiesiog nemato, kas vyksta kaimynystėje.
Ką galėtum pasakyti apie fasadą?
Prisižiūrėję „Pinterest“ vaizdų visi norime plonų ir grakščių fasado linijų. Tačiau dėl Lietuvoje galiojančių šiltinimo ir kitų normatyvų perdangos ir stogo konstrukcijos dažnai tampa net 80 centimetrų storio, todėl pastatai praranda lengvumą. Pasirinkta apdailos medžiaga – ne dažyta, o gamykliškai cinkuota skarda. Gamtoje ji turi savotišką chameleono efektą, laikui bėgant bręsta ir keičiasi. Derinyje pasirinktas faktūrinio gaivumo suteikiantis pilkšvas akmuo ir natūralus betonas. Padalinę skardos apdailą į dvi dalis, sukūrėme optinę apgaulę. Atrodo, tarsi konstrukcija būtų sudaryta iš dviejų plonesnių sluoksnių.
Kokie didžiausi šio projekto privalumai?
Kiekvienas vienaukštis namas savo užstatymo plotu yra didesnis nei tokio pat ploto dviaukštis. Viename aukšte esančias patalpas būtina sujungti praėjimais, todėl neišvengiamai atsiranda koridorių. Analizuojant tradicinius projektus matyti, kad koridoriams dažnai paaukojamas pusantro ar net dviejų kambarių plotas. Koridorių reikia pastatyti, įsirengti, prižiūrėti, tačiau realiai jis nesukuria jokios pridėtinės vertės. Mūsų atveju namo centre esanti erdvė leido šio praradimo išvengti. Namo planas labai paprastas. Centre yra įėjimas, o aplink jį išdėstyti trys miegamieji, gyvenamasis kambarys, valgomasis ir virtuvė. Kadangi įeiname tiesiai į namo vidurį, schema tampa itin patogi – praktiškai nelieka koridorių. Tai vienas iš sprendimų, leidusių išvengti nereikalingų erdvių. Pats juo labai džiaugiuosi, nes jis „dirba“ visu šimtu procentų. Šio pastato funkcija yra kapitalinė – jis yra tarsi idealiai važiuojanti mašina. Terasa nuo svetainės atskirta lenkto stiklo plokštumomis, kurios kuria mistiškus vaizdus ir atspindžius. Ji tampa natūralia svetainės tąsa, tarsi papildomu lauko kambariu. Tiesa, aplink įėjimą lenkto stiklo teko atsisakyti dėl durų integravimo, todėl pasirinkome laužytą variantą. Šis kompromisas nebuvo skausmingas – atsirado netikėtų atspindžių ir naujų netikėtų rakursų.
Papasakok apie interjero akcentus ir pasirinktas medžiagas.
Pagrindinis akcentas – centre esantys sukti lieto betono laiptai, kuriuose įlietas šildymo tinklelis. Žiemą jie neapledėja. Ši erdvė veikia lyg šulinys – kartu yra ir šviesos šaltinis, ir pagrindinis įėjimas į namą, ir savotiškas vidaus kiemelis. Virš laukujų durų įrengtas tik nedidelis, nuo lietaus saugantis stogelis. Atsiranda jausmas, tarsi būtum lauke, nors iš tiesų esi namo viduje. Sykiu nėra jokio privatumo pažeidimo: matai tik savo erdves. Projekte išsipildė ir viena mano svajonių – kad namo fasadai taptų interjero dalimi.
Daug ką lėmė pasirinkta kapiliarinio šildymo sistema. Lubos yra ažūrinės, po jomis paslėpti vėdinimo, vėsinimo ir šildymo įrenginiai. Tai leido integruoti ir kai kuriuos apšvietimo scenarijus. Grindys taip pat šildomos. Jos iš lieto betono su akmens inkrustacijomis, kurios vizualiai atstoja kilimą. Miegamuosiuose grindims naudojome natūralų ąžuolą. Durys ir baldai pagaminti iš natūraliu lukštu dengtos plokštės. Virtuvė yra pagilinta, todėl joje patogiai telpa visa reikalinga buities atributika. Šeimininkai gali viską tvarkingai susidėti, o didžioji dalis kasdienių daiktų laikoma sandėliuke už baldų. Todėl jų kasdienis vaizdas išlieka švarus ir ramus.
Kelkimės į lauką: kokie sprendiniai panaudoti sklypo aplinkoje?
Apšvietimo elementai lauke savo forma atkartoja lenktą terasos stiklo geometriją. Į sklypą iš terasos vedančius laiptus suprojektavome iš terasinių lentų. Jie primena amfiteatrą, ant jų galima prisėsti. Šie laiptai tarsi kviečia judėti ratu. Cokoliniame aukšte įrengtos techninės patalpos ir viena daugiafunkcė erdvė, skirta pomėgiams. Šiuo metu ten yra sporto salė, bet ji galėtų tapti ir vyno rūsiu ar atlikti kitą funkciją.
Dėl bendro susitarimo tarp kaimynų kvartale nepageidaujami mūsų kraštovaizdžiui nebūdingi augalai, pavyzdžiui, tujos. Skatiname lietuviškų medžių atsiradimą, nes sklypas ribojasi su mišku-parku, esančiu ant vienos aukščiausių natūralių Vilniaus kalvų. Kiekvienam namui sklype numatyta vieta šeimos medžiui. Kai kurie gyventojai juos jau pasisodino. Šį kvartalą siūlome traktuoti kaip aktyvių žmonių, kuriančių savo šeimų tėvonijas, bendruomenę.
Daug diskusijų bendruose kvartaluose kelia tvoros. Kaip šis klausimas buvo sprendžiamas čia?
Mano įsitikinimu, atitvarai tarp sklypų turi egzistuoti. Privatumas turėtų būti besąlyginis, o kitą žmogų į savo erdvę turėtume įsileisti tik savo noru. Todėl iššūkiu tapo ne pati riba, o klausimas, kaip ją sukurti be tradicinės tvoros įspūdžio. Suprojektavome tvoras iš šveicariško nerūdijančiojo plieno troselių tinklo. Sklypų planuose taip pat numatėme laisvos formos patvorius augalams, kad išvengtume vizualinio stačiakampio sklypų sudalinimo tinklelio. Laikui bėgant tvoros gali apaugti vijokliniais ar kitais augalais ir praktiškai išnykti žalioje aplinkoje. Tokių tvorų nereikės perdažyti ar kitaip prižiūrėti.
Kokia pagrindinė šio projekto pamoka?
Brangiausiai kainuoja tai, ko tau nereikia. Kalbant apie gyvenamuosius namus, tai dažniausiai yra koridoriai ar šiaip interneto platybėse nusižiūrėti madingi sprendimai. Juk niekas koridorių neįrašo į projektavimo užduotį kaip poreikio, tačiau jie atsiranda kaip tam tikras šalutinis poveikis, planuojant skirtingos paskirties patalpas. Taip didėja nenaudingas namo plotas ir su tuo susiję statybiniai kaštai.
Tuo pat metu turėtų būti negaila mokėti daugiau už tai, kuo iš tiesų naudojiesi, nes visi vartojami daiktai turėtų būti kokybiški ir ilgaamžiai. Manau, kad tai ir yra tvarus vartojimas.
