Ramybės architektūra iš vidaus

YCL studio partnerį Aidą Barzdą kalbina Vytautas Gurevičius

V.G. Jūsų studijos darbuose dažnai juntama architektūrinės ramybės ir emocinio santūrumo dermė. Kaip gimsta ši estetika – iš kliento poreikių, jūsų vidinės filosofijos ar aplinkos konteksto?

A.B. Tai kaip kulinarinis receptas – turi būti visko tiek, kiek reikia. Klientas svarbus pirminiu etapu: jo aiškumas, pasitikėjimas ir įsiklausymas padeda suformuoti programą. Mūsų studijos filosofija padeda tuos poreikius sudėlioti aiškiu formatu, suprantant užsakovą ir suteikiant tai, dėl ko į mus kreipėsi. Aplinkos kontekstas tampa pagrindu, kuriame objektas gali išlikti patrauklus ir džiuginti savo gyventojus.

V.G. „Villa O“ projekte itin aiškiai matomas santykis su gamta ir medžiagiškumu. Kas jums šiandien svarbiausia projektuojant gyvenamuosius namus – erdvės patogumas, techniniai sumanymai ar jausminė architektūros patirtis?

A.B. Turbūt pirmiausia atsiremiame į funkciją. Nesvarbu, kiek gražu, – jei sprendimas nepatogus klientui, estetika to neišgelbės. Didelę dalį laiko skiriame funkcijai: ergonomikai, erdvių logikai ir jų ryšiams, individualiems žmogaus poreikiams. Po to gimsta „kūnas“ – idėja, kuri pirmą etapą užpildo unikalumu. Paprastai tariant, funkcija orientuota į naudojimą, o estetika – į suvokimą. Jos nesidalija po lygiai, tačiau šis principas padeda aiškiai atskirti ir kartu sujungti du svarbius kūrybos etapus.

V.G. Kurdami naujos statybos biuro interjerą, atrodytų, pasirinkote griežtą minimalizmą ir konstrukcinį atvirumą. Kaip manote, kokios biurų erdvės šiandien geriausiai atspindi šiuolaikinį darbo modelį?

A.B. Kurdami savo studijos interjerą stengėmės perteikti savo, kaip YCL studijos, filosofiją. Erdvių aiškumas ir estetika – per erdves, o ne per detales. Apskritai kalbant apie biurų erdves, viskas priklauso nuo pačios įmonės. Svarbu suvokti jų filosofiją ir pritaikyti kasdieniam naudojimui.

V.G. „Ascent“ interjere, senos statybos pastate, jungiate sluoksnius ir istorijas. Kaip nusprendžiate, ką verta išsaugoti, o ką – interpretuoti naujai?

A.B. Viskas juda į priekį, net ir pastatų istorija. Tai, kas yra daroma dabar, turi atspindėti dabartį, bet tai turi būti gražus dialogas tarp sena ir nauja. Nesistengėme atkurti, norėjome tiesiog sukurti ir palikti pagarbos tam, kas buvo išsaugota ir išlikę. Seni ir nauji dalykai papildo vieni kitus pasakodami savo istorijas ir gyvendami kartu, kol vėl bus prie jų prisiliesta.

V.G. YCL projektai dažnai atrodo itin tiksliai „nušlifuoti“. Kiek juose griežtos disciplinos, o kiek – spontaniškų kūrybinių sumanymų?

A.B. Jeigu jie atrodo tiksliai „nušlifuoti“, vadinasi, tai, ką darom, atspindi mūsų filosofiją. Tai yra komplimentas mums. YCL tikrai stengiasi, kad kiekviena linija turėtų savo pradžią ir savo pabaigą, būti nepajudinama. Tikslumas visada žavėjo: kiekvienas milimetras yra apskaičiuotas ir yra toks, kokį buvome sugalvoję. Kadangi mums  svarbi erdvės estetika, spontaniškumo mūsų kūryboje mažai: yra daugiau apgalvotų tarpusavyje derančių elementų. Gal ir spontaniškumas gali būti apgalvotas? Juk spontaniškumas gali atsirasti ir pasirengus viduje...

V.G. Koks projektavimo etapas jums asmeniškai svarbiausias? Pirminė idėja, medžiagų paieška, darbo su komanda fazė ar techninis įgyvendinimas?

A.B. Turbūt standartinis atsakymas būtų – visi etapai labai svarbūs. Ir tai tiesa. Tačiau, ko gero, svarbiausias visgi yra kūrybinis. Jei nieko nesukurtum, nereikėtų ir visų vėlesnių etapų, kurie savo laiku taip pat tampa reikšmingi. Apibendrinant, visi etapai yra užbaigiami laiku – kiekvienas jų natūraliai veda į kitą. Svarbiausia judėti į priekį, o ne grįžti atgal – tuomet procesas vyksta sklandžiai. Tam būtina kiekvieną etapą iki galo įgyvendinti teisingai.

V.G. Dirbate su labai skirtingo tipo objektais – nuo rezidencijų iki biurų ir senos architektūros. Kaip persijungiate iš vieno pasaulio į kitą? Ar turite savo kūrybinio proceso „ritualus“?

A.B. Meditacija, kava, muzika. Juokauju. Kūryba yra mūsų filosofijos kertinis akmuo – neišleidžiame darbo, kuriame nebūtų apgalvotos idėjos. Nepriklausomai nuo mastelio ar tipologijos, pats procesas mums visada išlieka įdomus – būtent dėl to ir atsirado mūsų, YCL, studija. Gal todėl ir nėra poreikio „persijungti“: skirtingi projektai mums – ne skirtingi pasauliai, o skirtingos tos pačios kūrybos išraiškos.

V.G. Šiuo metu daug kalbama apie atsakingą projektavimą ir ilgaamžį, tvarų dizainą. Kaip tai atsispindi jūsų studijos sprendimuose?

A.B. Atsakingas projektavimas ir ilgaamžiškumas vienaip ar kitaip visada buvo svarbūs. Šiandien šios temos tiesiog aiškiau įvardijamos ir įgauna konkretesnį apibrėžimą. Turime savotišką kriterijų rinkinį, kuris padeda įvertinti projektuojamo objekto galimybes tapti tvaresniam – ir tai yra teigiamas pokytis, formuojantis tam tikrą ateities standartą. Šiame kontekste ir mes kiekvieną kartą peržiūrime sprendimus: ar tikrai viską reikia keisti, ką verta išsaugoti ir ką galime rasti čia pat, o ne ieškoti kažkur toli. Tvarumas atsiranda ne viename sprendime – jis susideda iš daugybės mažų pasirinkimų. 

V.G. Teko girdėti, kad jūsų užsakovai, NT vystytojai, jums patiki pačius „nepatogiausius“ butų interjerus. Ar tai iššūkis, kurį mėgstate patys?

A.B. Įdomus pastebėjimas. Nepaneigsime – tikrai tenka susidurti su „nepatogiausiais“ objektais (čia labai švelniai paklausėte). Jei trumpai – taip, šį iššūkį mėgstame. Kartais net per daug: būname tiesiog apsėsti, kol erdvė ima veikti ir traukti būsimų gyventojų dėmesį. Dažnai užtenka visai nedidelio dalyko, kad pojūtis interjere kardinaliai pasikeistų. Tai šiek tiek primena loginį žaidimą, kurį mūsų studijoje visi mėgstame žaisti.

V.G. Jei galėtumėte pasirinkti visiškai laisvą projektą be jokių apribojimų – koks tai būtų objektas ar erdvė?

A.B. Geriausias pasirinkimas – ramybė galvoje. Jei ji yra, net išoriniai apribojimai nesukelia sunkumų, o kūrybos procesas vyksta lyg niekas tavęs nestabdytų.