Šviesa, menas ir interjeras

 

Pokalbis su skulptoriumi Rafal Piesliak
Tekstas Agnės Mackevičiūtės

Galerija (AV17)

 

menininkas Rafal Piesliak

 

 

Įsikūrusi Vilniaus centrinėje dalyje, galerija (AV17) jau dešimt metų pristato šiuolaikinės skulptūros, objekto bei instaliacijos meną. Su Lietuvos ir užsienio menininkais bendraujanti galerija nuolat eksponuoja unikalius kūrinius – šviesos instaliacijas, konceptualius skulptūrinius objektus, kurie puikiai atsiskleidžia ne tik parodose, bet ir namų, ar biurų interjeruose, eksterjeruose. Iki balandžio 10 d. galerijoje (AV17) veikia menininko Rafal Piesliak paroda „Įžvalga“. Šio Lietuvos skulptoriaus kūrybą galima suskirstyti į kelis periodus: per kiekvieną jų autorius visą savo kūrybinę energiją paskiria tam tikrai temai plėtoti. Jo kūriniuose neretai atpažįstamos socialinės ir tarpžmogiškos problemos, o taip pat kolektyvinės atminties bei trapumo temos. Parodoje „Įžvalga“ autorius apibendrina pastaruosius keturis metus plėtotas dvi kūrybines linijas – šviesos simboliką ir atminties išsaugojimą objektuose. Apie kūrybą, šviesos dizainą ir kūrinius interjere kalbamės su skulptoriumi.

 

Rafal, esate įvairialypis skulptorius, scenografas, šviesos instaliacijų kūrėjas. Jūsų šviesos instaliacijos naudojamos parduotuvių, optikos salonų dekorui kurti, taip pat yra eksponuojamos parodose. Kaip darbas su šviesa atsirado jūsų gyvenime?

Pamenu, 2012 m. galerijoje (AV17) vyko paroda „Žmogus, kuris nematė horizonto“, tai buvo pirma mano paroda, kurioje bandžiau šviesas sujungti į vientisą instaliaciją, tačiau apie šviesą ir šviesos objektus pradėjau galvoti truputį anksčiau. Man atrodo, kad tam įtakos turėjo darbas teatre. Ten naudojant šviesą kuriama nuotaika. Na, o galerijose, nuolat matant parodas vienodą parodų apšvietimą, norėjosi pradėti šviesa manipuliuoti, pasitelkiant šviesą keisti erdvėje esančią nuotaiką. Patys pirmieji bandymai su šviesa prasidėjo dar 2009-aisiais metais, galerijoje ARTCORE, kuri tuo metu buvo įsikūrusi J. Vienožinskio dailės mokyklos rūsiuose. Ten vyko pirmoji mano personalinė paroda pavadinimu „Nemiga“. Tuo metu erdvėse kaip tik darė remontą, todėl būtent ten atsirado paprastų lempučių. Naudodamasis jomis jau tada pradėjau manipuliuoti atmosfera. Tokia daugmaž buvo pradžia.

 


Ar šviesa jus žavi kaip būdas žaisti su fizika, ar su ja siejamos ir tam tikros simbolinės prasmės?

Šviesa man labiau simbolinė, kadangi nesigilinu į šviesos spektrus, dispersijas ir pan., tam yra skirtas mokslas. Aš šviesą naudoju emocijai perteikti, nekuriu naujo šviesos elemento, naudoju tą šviesą, kuri jau yra – tai lemputės, šviestuvai – readymade. Pati šviesa man labiau susijusi su nuotaika, tačiau, kalbant apie objektus, ne šviesos instaliacijas, juose atsiranda ir papildomų simbolinių prasmių. 

Kas svarbu kuriant šviesą interjere?

Svarbiausia atkreipti dėmesį į tai, kur šviesa reikalinga. Dažniausiai aš tiksliai žinau kur objektas atsiras, kur bus naudojamas. Taip buvo ir su dviem šviestuvais esančiais optikos salone „Friends & Frames“ Vokiečių gatvėje. Jo interjerą kūrė architektai Ona Lozuraitytė ir Petras Išora. Jie mane susirado, nes buvo matę mano kurtus medinius šviestuvus. Norėjo juos įsigyti, tačiau man buvo įdomu, kur jie atsiras. Tad pirma apžiūrėjęs erdvę, nusprendžiau nupiešti naują eskizą specialiai šioms patalpoms. Taip ten atsirado du objektai. Jeigu juos perneštume į kitą vietą, pvz., kokį industrinį pastatą, jie prasmės neprarastų, tačiau jei jie patektų į visiškai kitokio stiliaus patalpą, niekaip ten netiktų. Tai ir yra svarbiausia šviesos objektams – kokioje vietoje jie egzistuos. Kartais kai kurie objektai kuriami tik vienam pasirodymui, kadangi eksponuojant juos kitose parodose jie taip pat nebeveiktų. Rengdamasis personalinėms parodoms, stengiuosi sukurti ir rodyti tik naujus objektus. Taip įdomiau, nes jei sukuri vieną objektą ir vėliau eksponuoji jį dar pusę metų, manau, neprogresuoji. 

Šiuo metu galerijoje (AV17) veikia jūsų paroda „Įžvalga“. Joje pristatomos dvi erdvės, pirmoji – skirtas atminties ir tradicijų išsaugojimo temai, o kita – šviesos manipuliacijai ir jos santykiui su žmogumi. Objektams kurti naudojate įvairią keramiką, servizus. Kodėl? Kuom svarbūs šie indai?

Kūriniams aš naudoju tik antikvarinius indus, kurie daugiau nebegaminami. Tai įvairiausių laikotarpių indai iš skirtingų šalių. Pati seniausia – XIX a pr. keramika iš Kinijos. O viskas prasidėjo nuo to, kai namie dužo vienas porcelianinis indas. Tuomet jau žinojau apie tradicinę japonų keramikos taisymo techniką kintsugi, tad pradėjau galvoti, kaip galėčiau ją pritaikyti savaip. Kintsugi technika apskritai yra labai sena kinų ir japonų kultūros dalis, visas porcelianas, kurį mes turime yra dėka jų. Prie namų porceliano išties emociškai prisirišama, tad, jam dūžtant ir jį masiškai išmetant, buvo atrasta ši technologija, kuri sudužusį daiktą sujungia, vėl padaro jį veikiantį, gyvuojantį. 

 

 


Mūsų kraštuose dabar irgi egzistuoja stiprus emocinis ryšys su atminties objektais, pavyzdžiui, močiutės ar promočiutės servizais. Man asmeniškai gaila, kai tokie daiktai dūžta, tačiau nenoriu jų klijuoti tam, kad jie būtų toliau naudojami,  taip tik turėtume daiktų perteklių. Norisi tuo daiktu ar servizu grožėtis. Su ta mintimi ir pradėjau naudoti kintsugi, sujungdamas duženas taip, kad daiktas nebeturėtų funkcijos, tačiau taptų meno objektu. 

Kam skiriate didžiausią dėmesį, kurdamas šviesos objektus parodoms? 

Šviesos objektus kuriu intuityviai. Asmeniškai skulptūroje šviesą naudoju objekto išryškinimui akcentuoti. Kiekvienas objektas turi skirtingas nuorodas į tam tikrus kontekstus, idėjas ir simbolius, juos šviesa man tarsi padeda išryškinti. Taip pat kūriniams dažnai naudoju plieną. Tai medžiaga esanti visur: mūsų sienose, balduose, induose ir t.t. Plienas kaip ir šviesa, nuolat lydi mus šiuolaikinėje visuomenėje, todėl dažnai šiuos elementus jungiu kartu. Tad mano skulptūriniai šviesos objektai dažniausiai įgauna dvi prasmes – estetikos ir funkcionalumo.

Kaip, jūsų manymu, šiuolaikinį meną reikėtų derinti su namų interjeru?

Pirmiausia, manau, reikia išsirinkti norimo meno kryptį. Ar tai būtų skulptūra ar tapyba, grafika ir t.t. Tuomet kūrinį galima bandyti derinti prie nterjero dizainu. Dažnai meno kūrinys tampa labai geru interjero akcentu, išryškinančiu ir patį dizainą. Pavyzdžiui, mano namai – eklektiški. Turiu klasikinės grafikos, kuri dera prie klasikinių baldų, taip pat turiu ir šiuolaikinio meno – kabančių ir stovinčių šviesos objektų. Pastaruosius dažnai keičiu, nes man patinka vienoje vietoje palaikyti vieną kūrinį, o po kurio laiko į jo vietą pastatyti kitą. Manau, jog namuose daiktai ar kūriniai neturi užsibūti vienoje vietoje, juk tai ne muziejus. Na, o gyvenant šiuolaikiško interjero namuose, šiuolaikinį kūrinį turėti net gi būtina. Žinoma, galima eiti ir kontrasto principu – šiuolaikiniu kūriniu išryškinti klasikinį ar kitokį interjerą. 

 

 

 

Kokiuose namuose atsiranda ar gali atsirasti jūsų kūriniai? Gal ne tik namuose? 

Įvairiai. Dalis mano kūrinių nukeliavo į privačias meno kolekcijas, kita dalis atsidūrė žmonių namuose bei biuruose kaip interjero detalės. Mano kūriniai yra ganėtinai skirtingi. Pavyzdžiui, objektai, kuriuose panaudota keramika, tinka tiek klasikiniam interjere, tiek šiuolaikiniam bute ar lofte, nes patys kūriniai yra sintezė tarp atminties, tradicijos ir šiandieninės aplinkos. Šviesos objektai ir instaliacijos gali veikti ne tik kaip kūrinys, bet ir pagrindinis šviesos šaltinis. Didelė dalis kūrinių taip pat gali tapti ir eksterjero dalimi. Praėjusiais metais mano kurta instaliacija „Sodas“ meno mugėje „ArtVilnius“ buvo apdovanota prizu už geriausią objektą ar instaliaciją. Šis kūrinys, mecenato Irmano Norkaus dėka, netrukus bus padovanotas Vilniaus miestui ir papildys jo viešąsias erdves. 

Ką rekomenduotumėte meno kūrinį norinčiam įsigyti žmogui? 

Priklauso iš kurios pusės prieisi prie noro įsigyti kūrinį. Jeigu vaikštai po parodas ar tiesiog naršai internete ir pamatai tau labai patinkantį darbą, tuomet telieka atrasti jam tinkamą vietą. Tačiau, jeigu nori pradėti kolekcionuoti ar tiesiog ieškoti detalių savo interjerui,  pradžioje siūlyčiau kiek įmanoma apžvelgti meno lauką, gal net gi atskirti tendencijas, ką šiuo metu populiaru turėti šiuolaikiniame ar kitokiame interjere. Taip pat, išsirinkti vietas namuose, kuriose galėtų atsidurti kūriniai. Galbūt pradžioje galima pradėti nuo nedidelių dizaino objektų, interjero akcentų, o vėliau, jei norisi, pereiti prie didesnių meno kūrinių. Svarbiausia pasikliauti savo nuojauta ir skoniu. 

O kaip pats rinktumeisi kūrinį savo namams? Į ką labiausiai atkreipi dėmesį – kūrinio temą, formą, medžiagą ar visumą? 

Man asmeniškai visų pirma veikia įspūdis ir tai, kaip tu jaustumeisi vieną ar kitą kūrinį turėdamas savo namuose. Kartais būna, jog po savaitės kūrinio kabėjimo ar stovėjimo namie, pasirodo, jog jis tau nepatinka. Galerijos dažniausiai leidžia kūrinius „išsinuomoti“, t.y. „pasimatuoti“ juos savo namuose, biure ar kitoje vietoje. Jeigu kyla abejonių dėl meno objektų įsigijimo, siūlyčiau vieną ar kelis jų išsieksponuoti norimoje vietoje. Galų gale renkantis kūrinį galima pasitarti su menininku ar galerininku, jie gali puikiai patarti ar netgi pasiūlyti, kas galėtų tikti vienoje ar kitoje vietoje.

Daugiau apie menininko kūrybą: av17gallery.com

Žurnalas „Interjeras.lt pataria“