Visas mūsų gyvenimas – tai ištisa mozaika

Jei per visas 24 paros valandas nereikėtų miegoti ir atlikti kasdienių buities darbų, mozaikos meistrė Rasa Zdanovičienė greičiausiai tiktai kurtų. Kantriai, nepailsdama dėliotų detalę po detalės, kol įgyvendintų visas savo idėjas. Lietuvoje dar ne itin populiarios meno krypties puoselėtoja mielai sutiko atverti savo namų duris ir papasakoti apie mozaikos meną, kūrybą bei namus, kurie jau tapo darbo studija.

Mozaikos menas – neišsemiami kūrybos klodai

Mozaikos menui daugiau nei 4000 metų. Iš natūralių akmenų žmonės kūrė paveikslus dar senovės Graikijoje, Romoje, Bizantijoje, jais dekoravo pastatų interjerus ir eksterjerus. Anksčiau mozaikai kurti buvo naudojami pusbrangiai akmenys, brangakmeniai, marmuras, granitas, stiklas... Pasitelkdami mozaikos meną, senovės meistrai kopijuodavo tapybos darbus, siekdami išsaugoti jų originalus. Nors bėgant laikui keitėsi medžiagos, įrankiai, su kuriais kuriami mozaikos darbai, pats šio meno principas išliko nepakitę – tai iš mažų detalių dėliojama visuma.

Rasa Zdanoviečienė, Vilniaus dailės akademijoje baigusi scenografijos specialybę ir visuomet dirbusi menui artimose veiklose, mozaika susidomėjo prieš dešimtmetį. Tuo metu kurdama papuošalus dukterinėje „Swarovski“ kompanijoje, R. Zdanovičienė išvyko į Jordaniją, kurioje su kolege turėjo inkrustuoti mozaiką „Swarovski“ kristalais. Čia ji turėjo galimybę stebėti, kaip kruopščiai Jordanijos moterys kuria mozaiką, kaip preciziškai, tarsi medituodamos, vieną po kito dėlioja akmenukus, taip išgaudamos įspūdingus mozaikos darbus. Grįždama į Lietuvą, R. Zdanovičienė atsivežė ne tik nuo kurtos freskos likusius akmenukus, bet ir kirbančią idėją kada nors pamėginti sukurti mozaiką.

Parsivežta idėja buvo realizuota ne iš karto. Praėjus kuriam laikui po kelionės, R. Zdanovičienė pabandė kažką sukurti iš atsivežtų akmenų, ir tas „kažkas“, virtęs pirmuoju jos mozaikos darbu ir užkrėtęs aistra mozaikai, dabar kabo garbingoje namų vietoje. Kaip išdavė R. Zdanovičienė, pirmojo savo darbo, sukurto iš jordanietiškų akmenų likučio, neparduotų niekam už jokius pinigus. Dar neturėdama praktikos ir mozaikos kūrimo žinių R. Zdanovičienė ne kartą rašė laiškus jordaniečiams, tačiau sulaukdavo tik tokių atsakymų: „Atsiųsk piešinį ir mes padarysime viską.“ Jordaniečiai savo meistriškumo paslapčių neišduoda, todėl mokytis teko savarankiškai iš įvairių šaltinių. Dabar mozaikos menas R. Zdanovičienei – ir pragyvenimo šaltinis, ir gyvenimo būdas. Visos jos veiklos tiesiogiai ar netiesiogiai susijusios su mozaika, nes, kai R. Zdanovičienė nekuria pati, to šio meno technikos moko kitus.

Kai gelbėja plytelių duženos...

Užsikrėtusi aistra mozaikai, R. Zdanovičienė greitai pabaigė atsivežtus akmenis, todėl pradėjo domėtis, kokias medžiagas mozaikai siūlo Lietuvos rinka. O tada ir paaiškėjo, kad čia situacija gana liūdna. „Ir dabar Lietuvoje nėra nei medžiagų, nei reikiamų įrankių, kurie būtų skirti specialiai mozaikai kurti. Šiuo metu gelbėja statybinės medžiagos, plytelių duženos ir stiklinės mozaikos, kurios naudojamos SPA centrams ar gyvenamosioms patalpoms dekoruoti. Žymus ispanų architektas Antoni Gaudi iš plytelių duženų sukūrė visą mozaikos ansamblį. Tad mozaikos meistrė taip pat nespjauna į Lietuvoje randamas medžiagas ir sako, kad su tokiomis medžiagomis dirbti daug įdomiau. „Tai savotiška ekologija, kuri pati mane susirado. Kuriu naudodama likusias senas plyteles, šukes ir t. t. Savotiškas iššūkis įpūsti naują gyvybės kibirkštį jau savo gyvenimą bebaigiančiam daiktui“, – pasakoja R. Zdanovičienė.

Anot jos, mozaikos pagalba galime išsaugoti senus, bet emociškai brangius daiktus. Pavyzdžiui, rastas sodyboje senelio naudotas šaukštas gali tapti svarbiu mozaikos akcentu. Įrėmintas mozaikos raštuose, jis bus išsaugotas, o ateities kartoms bus tarsi istorijos liudininkas. „Ar pamenate lietuvišką posakį „padėjo šaukštą“? Argi nesimboliška? Pakeisti daikto paskirtį, paversti meno kūriniu, kuriuo vėl galės džiaugtis žmonės, – štai kur tikras malonumas“, – kūrybos džiaugsmais dalijasi mozaikos puoselėtoja.

Lietuviai – praktiški žmonės, todėl daugiausia populiarumo sulaukia daiktai, naudingi buityje, – tai veidrodžių rėmai, padėklai, vazonai, nuotraukų rėmeliai, šviestuvai, tačiau R. Zdanovičienė nekantrauja, kai galės daugiau laiko skirti meniškiems darbams be ypatingos funkcijos, pavyzdžiui abstraktiems paveikslams, kitiems interjero dekoro elementams.

R. Zdanovičienės mozaikos darbai jau keliauja ne tik po Lietuvos galerijas, bet ir spėjo įsiveržti į tarptautinius vandenis. Ne viena paroda vyko Olandijoje, dabar ruošiami darbai galerijai Londone. Kaip sakė pašnekovė, kitose šalyse mozaika jau seniai nėra naujiena, tačiau Lietuvoje dar reikia įrodinėti, kad ši meno šaka, kurios galimybės neišsenkančios, tikrai verta dėmesio.

Namai vardu darbo studija

R. Zdanovičienė, apibūdindama savo namus, ilgai žodžių neieškojo: „Tai mano darbo studija, kurioje gyvena mano pradėti ir nebaigti darbai, mano idėjos.“ „Darbo studija“ atsirado dviejų kambarių bute, kuriame R. Zdanovičienė gyvena su vienuolikmete dukrele Vaiva. Anot mozaikos kūrimo specialistės, šiuose namuose „saloninio“ interjero nėra tik dėl praktinių sumetimų. „Būna, kad dirbu užsidegusi ir ant virtuvės stalo stovi ir plytelių glaistas, ir stiklas, ir klijai... Tuomet tikra katastrofa, kai ateina pietų metas, viską reikia traukti į šoną“, – linksmai nusiteikusi pasakoja R. Zdanovičienė.

Kad ir kaip norėtų, jai gyventi asketiškai šiuo metu neišeina. „Gyvenu daiktų namuose, nes kaupiu viską, ko man gali prireikti. Man dukra jau juokaudama sako: ar tu negali būti kaip kitos mamos – jos verda uogienes, o tu renki akmenukus, kankorėžius“, – pasakoja R. Zdanovičienė, kurios namuose radome stiklo, plytelių, faneros, vytelių, kankorėžių, sendaikčių ir dar daug ko.

Vis tik šių daiktų gausybėje pašnekovė nesunkiai išskyrė keletą brangiausių daiktų, be kurių sunkiai įsivaizduotų savo namus. Tai jau minėtas jos pirmasis mozaikos darbas iš jordanietiškų akmenukų, pušinės durys, prie kurių atsiradimo namie prisidėjo tėčio rankos, ir menininkės senolio spintelė, švelniai vadinama „škapuku“. Būtent „škapukas“ R. Zdanovičienei kelia labai šiltus vaikystės prisiminimus, kai mistišku būdu (be raktų) užrakinamuose stalčiukuose buvo laikomos „paslaptys nuo vaikų“.

R. Zdanovičienė labai džiaugiasi, kad „škapuką“ ir dar kai kuriuos senolių daiktus pavyko išgelbėti nuo sunaikinimo. Iki šiol menininkė negali ramiai kalbėti prisiminusi savo išvyką į kaimą, kai pamatė per langą skrendančius senolio daiktus: ratelius, verpstes siūlams vynioti, jo gamintą suoliuką... Kol vieni daiktai skraidė, kiti tuo metu negailestingai jau degė duobėje. „Va tada aš supratau, ką reiškia netekti amo. Sovėjau ir pasakyti nieko negalėjau“, – prisiminusi liūdną istoriją sakė R. Zdanovičienė.

„Pastaruoju metu kaimuose vyrauja mada mesti lauk tai, kas yra sena, vertinga, ir atsivežti iš užsienio plastikinių paparčių, drugelių, gėlyčių... Aš niekada to nesuprasiu“, – pasakojo R. Zdanovičienė, kuriai iš ugnies gniaužtų nors keletą daiktų „su istorija“ dar pavyko išgelbėti. Vieną iš jų menininkė jau greitu metu ruošiasi panaudoti naujai mozaikai – taip prikels naujam gyvenimui.

Ketvirtas – brangiausias – menininkės darbas kol kas dar tik mintyse. R. Zdanovičienė vieną namų sieną planuoja dekoruoti mozaika. Ji jau žino visas smulkmenas: kaip siena atrodys, kokios spalvos vyraus, kokias medžiagas panaudos... Mums kol kas išdavė tik tiek, kad ketina „auginti“ medį, kuris bus archaiškas ir turės aliuziją į giminės medį. Sieninėje kompozicijoje vyraus šiltų žemės atspalvių gama. R. Zdanovičienė žino, kiek laiko ir pastangų iš jos pareikalaus šis darbas, todėl jau dabar jis yra tarp jos brangiausiųjų.

Vilniuje gimusi ir augusi menininkė vasaras leidžia pleneruose Palangoje ir vis dažniau su dukra pasvajoja apie galimybę čia nuolat gyventi. „Palangoje mums būtų labai gerai. Čia viskas šalia: kultūra, parodos, jūra, smėlis, laisvė kūrybai. Geresnės vietos Lietuvoje nerasčiau“, – pasakoja mozaikos meistrė. Paklausta, ar Palangoje negąsdina turistų keliamas šurmulys ir šėlionės, R. Zdanovičienė atsakė lakoniškai: „Kas ką nori, tas tą randa. Galima gyventi kiek toliau nuo centrinės gatvės ir nebus jokio šurmulio.“

Kūryba, planai ir svajonės

Šiuo metu R. Zdanovičienė ne tik kuria mozaiką, dalyvauja parodose, bet ir mozaikos meno moko vaikus ir suaugusiuosius. Anot jos, svarbiausia yra išmokti techniką, pažinti medžiagas, o toliau jau prasideda įdomiausias kūrybinis procesas, kuris padeda atsipalaiduoti ir įtraukia taip, kad galėtum dirbti dieną naktį, kol bus rezultatas.

Bekalbant pašnekovė prisiminė linksmą, tačiau pamokančią istoriją, kurios metu paaiškėjo, kad mozaikos einantys mokytis žmonės turi žinoti, kur eina. Vienos įmonės vadovas kolektyvui sumanė padaryti staigmeną, įmonės vakarėlio metu surengdamas mozaikos kursus. „Nustebau tiek aš, tiek mano būsimos mokinės – moterys, pasipuošusios vakarinėmis suknelėmis, pasidabinusios priaugintais nagais... Reikėjo pamatyti šių damų reakciją, kai jos išvydo vakarėlio „įrankius“: plyteles, reples, klijus, glaistą“, – šypsosi pašnekovė. Šis įmonėss vadovo siurprizas nepasiteisino, nes, anot mozaikos specialistės, žmonės turi žinoti, kur jie eina. Mozaiką kurti reikia nusiteikimo.

Menininkė išduoda, su kokiu nusiteikimu dirba pati: „Jei mano kuriami darbai galėtų papasakoti, kaip buvo sukurti, tikriausiai kiti mirtų iš juoko. Nes kurdama mozaiką aš ir linguoju, ir dainuoju, o galiausiai net ir šokti pradedu“, – juokiasi pašnekovė.

Šiuo metu energingosios R. Zdanovičienės tikslas ir siekiamybė – sudominti kuo daugiau žmonių mozaikos menu Lietuvoje. Anot jos, tai puiki saviraiškos forma, kuria gali užsiimti kiekvienas. Dabar didžiausias menininkės ateities projektas – įsteigti „Mozaikos akademiją“, kuri padėtų mozaikai atrasti savo vietą Lietuvoje ir ją puoselėtų. Belieka palinkėti, kad šie planai greitu metu būtų įgyvendinti, ir tik pritarti R. Zdanovičienei, sakančiai, kad visas mūsų gyvenimas – tai ištisa mozaika...

Parengė Agnė Rutkauskaitė

Nuotraukos Dariaus Gumbrevičiaus