Žydrūnė Grigonytė: „Kai kuriu, nesvarbu ką – interjerą, suknelę, papuošalą, paveikslą – darau tai maksimaliai išnaudodama savo galimybes. Negaliu elgtis kaip maža mergaitė, sakyti: „Tas patinka, tas ne...“

„Reikia tikėti savimi, neklausyti aplinkinių. Jei aš būčiau klausiusi visų tų, kurie mane atkalbinėjo nuo kūrybos, nebūčiau dabar ten, kur esu šiandien. Reikia turėti griežtą, tiesią savo liniją, ugdyti charakterį, savitumą. Reikia tikėjimo. Tikėjimo, kad seksis, ir sėkmės.“


Žydrūnės Grigonytės tikriausiai jau nebereikia pristatinėti, nes šios dizainerės darbai kalba patys už save. Prieš dešimtmetį išradusi visiškai naują dekoratyvinį audinį „Zidra“, Ž. Grigonytė neužmigo ant laurų ir, šiam audiniui gavusi tarptautinį patentą, nuolat tobulino: ieškojo naujų formų, technologinių galimybių, pritaikymų būdų... Šiandien neaustinis audinys „Zidra“ turi neribotas pritaikymo galimybes (interjere, drabužiuose, papuošaluose, aksesuaruose...), išskirtines technologines savybes (tvirtą gobeleną) ir pripažinimą pasaulyje. Veikli, ryžtinga, savita kūrėja vėl lankosi Lietuvoje, todėl negalėjome praleisti progos susitikti ir pakalbinti, kaip jai sekasi šiandien, kokie nauji kūrybos vėjai siaučia jos gyvenime...

Realizuojate save įvairiose srityse: „Zidros“ nuolatinis tobulinimas, interjero, drabužių, papuošalų kūrimas... Kur semiatės įkvėpimo savo kūrybiniams projektams?

Visą laiką siekiau savitumo, unikalumo, nekopijavimo. Nemėgstu vaikščioti po muziejus, parodas ir stebėti kitų darbus, nes tuomet norėdama ar nenorėdama gali užsikrėsti svetimu braižu. Mano įkvėpimas slypi kiekvienoje dienoje. Man nereikia sėdėti su vyno taure ir medituoti laukiant, kol nusileis mūza ir įkvėps... Reikia veikti.

Ar iš visų savo kūrybinių veiklų galėtumėte išskirti vieną, kuri mieliausia asmeniškai Jums?

Kai kuriu, nesvarbu ką – interjerą, suknelę, papuošalą, paveikslą – darau tai maksimaliai išnaudodama savo galimybes. Negaliu elgtis kaip maža mergaitė, sakyti: „Tas patinka, tas ne...“

Jaučiu nuolatinę aistrą darbui, kūrybai, veiklai... Kai kuriu vienoje srityje, visada suveikia grandininė reakcija ir atitinkamai pajuda kitos sritys.

„Zidrą“ sukūrėte prieš dešimt metų. Ar per šį laikotarpį neteko sutikti „entuziastų“, mėginančių šį audinį (jo technologiją) kopijuoti, išrasti naujas jo versijas?

„Zidra“ – mano medžiaga, mano asmeninis pasiekimas. Aš šį audinį išradau ir nuolat su juo dirbu, o nevykusių bandymų plagijuoti visada buvo ir bus. Tie, kurie bando kopijuoti „Zidrą“, manęs nepaveja... Šiandien geriausiu atveju jie turi nevykusią audinio versiją, kurią aš turėjau prieš dešimtį metų. Kiekvienas gali kurti, tačiau žmonės nepasitiki savimi, bijo daryti kažką naujo ir renkasi paprastesnį kelią. Manau, kopijavimas – tai vagystė.

Ar Jus kaip kūrėją žeidžia, kad Jūsų išradimas kopijuojamas ir dar taip nevykusiai?

Man tai labiau kelia ironiją, nes plagiatoriai tebėra ties pradine audinio stadija ir kaip vaikai vis dar kapstosi smėlio dėžėje. Aš pati dirbu su šia medžiaga, ją tobulinu, puoselėju, dirbu ties technologiniais klausimais, suteikiu įvairias formas, struktūras, pritaikau...

Ar žeidžia? Aš apie tai negalvoju, nes tai yra beviltiškas energijos švaistymas.

Tikrai nesikoncentruosiu ties neigiamomis emocijomis ir nesureikšminsiu plagiatorių pilko gyvenimo. Neturiu tam nei noro, nei laiko.

Kaip kūrėja nuolat tobulėjate, siekiate tikslų. Ar naujų žinių, įgūdžių, informacijos semiatės iš specializuotos literatūros, ar žinios ateina su patirtimi ir darbu?

Kol kas turiu pakankamai vidinio parako, nejaučiu kūrybinės impotencijos. Į literatūrą per daug nesigilinu, kad neatsirastų svetimų idėjų įtakos. Turiu visas galimybes keliauti, pamatyti, pažinti... Taip mano vidinis variklis ir pasikrauna. Pastebėjau, kad kuo daugiau kuriu, tuo daugiau atsiranda naujų, įdomesnių idėjų. Kažkas naujo gimsta tik dinamikoje. Jei sumedituosi vieną kolekciją per metus, o likusį laiką lauksi įkvėpimo, nieko nepasieksi. Šiuo metu dirbu su keturiomis skirtingomis kolekcijomis, už kurių eilėje laukia galybė nerealizuotų idėjų.

Kokios Jūsų audinio pritaikymo galimybės?

„Zidros“ audinį galima pritaikyti įvairiose srityse: nuo interjero detalių (užuolaidos, pagalvės, servetėlės, užtiesalai), iki drabužių, aksesuarų, papuošalų... Šios medžiagos nusidėvėjimas labai lėtas. Tobulindama medžiagą visada siekiu, kad ji būtų ilgalaikė, kad, nepaisant jos vizualinio trapumo, lengvumo, jos tvirtumas atitiktų gobeleno tvirtumą. Pavyzdžiui, išnuomojus vestuvinę suknelę, po 3–5 švenčių ji tampa grindų skuduru. Vestuvinė suknelė iš „Zidros“ audinio gali būti nuomojama 10–15 kartų, po kurių, tinkamai sutvarkius, gali atrodyti kaip nauja.

Šiandien jau galima pasakyti, kad „Zidra“ yra ekologiškas gaminys, kuriam gaminti nenaudojamos toksinės medžiagos...

Audiniui gaminti galima naudoti ekologiškas medžiagas, pavyzdžiui, ekologiškai augintą medvilnę, nenaudoti toksinių klijų... Pati nesu kategoriškai nusiteikusi, kad nuo šiol gaminsiu tik ekologišką „Zidros“ versiją. Dėl neteisingo gyvenimo būdo plintančios alergijos padiktavo, kad drabužių liniją reikia kurti tik iš ekologiškos audinio versijos. Ekologiška audinio versija nuo neekologiškos vizualiai nesiskiria, todėl galima daryti ir taip, ir taip.

Tarp Jūsų naujų kūrinių – tamsoje šviečiantis ažūras, kuris pasikrauna nuo dienos šviesos, karščio, kūno temperatūros ar elektros lemputės ir švyti tamsoje. Kiek laiko gali šviesti šis audinys?

Šviečiantis ažūras – mano ilgų ieškojimų rezultatas ir dar vienas malonus atradimas. Specialiai pašildžius medžiagą, ji šviečia iki 15 valandų.

Kuriate naujus gaminius, kolekcijas, generuojate idėjas... Ar produkcijos realizavimu taip pat rūpinatės pati? Ar įmanoma sėkmingai suderinti verslą ir kūrybą?

Produktų realizavimu pati nebeužsiimu, tai patikėjau kitiems. Žmogus negali būti stiprus keliose skirtingose srityse. Aš koncentruojuosi ties savo sritimi – kūryba, kuriai atsiduodu 100 procentų. Verslininkas taip pat yra menininkas. Jis turi būti kūrybiškas ir turėti savo pliusų prieš konkurentus, savo paslapčių, savitumo, tačiau geriausia, kai kiekvienas dirba darbą, kurį išmano. Čia yra profesionalumas.

Milano žurnalas „Collezioni“, apžvelgdamas įdomiausias 2010 m. interjero tendencijas, paminėjo ir Jūsų medžiagą. Kokie jausmai užplūdo laikant žurnalo numerį su šia informacija?

Kiekvienam žmogui svarbus įvertinimas, ką jis bedarytų. Man tai buvo patvirtinimas, kad einu teisingu keliu, paskatinimas toliau tęsti pradėtus darbus, impulsas veikti dar aktyviau.

Jau antrus metus gyvenate Izraelyje. Kaip atrodo vietinių gyventojų namai, buitis?

Pernai vasarą išvažiavau gyventi į Izraelį, tačiau kas keletą mėnesių grįžtu į Lietuvą.

Nuvykusi ten gyventi tiesiogiai patyriau kultūrinį ir estetinį šoką. Estetika Izraelyje yra prabanga, antraeilis dalykas. Mažai kreipiamas dėmesys į aprangą, namų interjerą. Žydų namuose vyrauja Provanso stilius su moderniomis detalėmis, šviesūs atspalviai. Dėl Viduržemio jūros klimato namuose tik keramikinių plytelių danga.

Šalis dar tik pradeda atsigauti, žmonės matė ir karo, ir bado, todėl visai kitaip vertina daiktus, maistą. Jie niekada neišmes panaudoto daikto, baldo. Viską arba restauruoja, perdirba, arba tiesiog parduoda, nes mano, kad daiktas gali būti reikalingas kitam. Man neteko matyti net kėdės rėmo išmesto. Dėl skaudžios gyvenimiškos patirties daiktai čia vertinami.

Jaukūs namai pagal Žydrūnę Grigonytę...

Jaukūs namai yra tokie, į kuriuos traukia sugrįžti. Taip būna, kai pats juos kuri, puoselėji su didele meile. Jaukūs namai – tai daiktai ir vyraujanti gera atmosfera. Pati esu minimalizmo šalininkė.

Kaip vertinate interjero dizainerio profesiją ir jos perspektyvas Lietuvoje?

Kiekvienoje tautoje yra tendencija „pasidaryk pats“, todėl žmonės, ypač po sunkmečio, linkę taupyti. Daugelis šiandien patys rūpinasi savo interjero kūrimu ir atsisako dizainerio paslaugų dėl riboto biudžeto.

Nepaisant to, kad pati kuriu interjerus, neatmetu galimybės kreiptis į profesionalus asmeninėms reikmėms. Aš nežinau, kiek turėsiu laiko tuo metu, kai man reikės kurti namų interjerą, gal man reikės interjero sprendimo tam tikrai erdvei ir pas mane jo tuo metu nebus...

Tada aš kreipsiuosi į profesionalą. Mes dantų patys netaisome – kreipiamės pas tuos, kurie tai išmano geriausiai, todėl interjero kūrimą, mano manymu, taip pat būtų geriausiai patikėti šios srities specialistams.

Kokios asmeninės savybės reikalingos Kūrėjui?

Reikia tikėti savimi, neklausyti aplinkinių. Jei aš būčiau klausiusi visų tų, kurie mane atkalbinėjo nuo kūrybos, nebūčiau dabar ten, kur esu šiandien. Reikia turėti griežtą, tiesią savo liniją, ugdyti charakterį, savitumą. Reikia tikėjimo. Tikėjimo, kad seksis, ir sėkmės.

Kokiomis vertybėmis gyvenime vadovaujatės?

Nevogti. Nemeluoti sau. Neįžeisti kito. Nešvaistyti laiko veltui, nes visada yra ką veikti. Padėti kitiems tiek, kiek aš galiu, kiek leidžia galimybės. Viskas bumerangu grįžta... Darbe turi būti sąžiningas 100 procentų, nes žmonės tai pastebi, tai nulemia darbo vertę.

Kokie Jūsų ateities planai?

Kokie jie bebūtų, jie mano. Kai aš juos įgyvendinsiu, pamatysite. Nenoriu savo planų išduoti anksčiau laiko, nes, garsiai apie tai prakalbus, jie gali virsti dulkėmis.

Ko galite palinkėti jauniems, ambicingiems kūrėjams?.. Nuo ko priklauso sėkmė ir kaip pagauti savo laimės aitvarą?

Išlikti visada ambicingiems ir jauniems. Bent jau savo sieloje. Stengtis būti tuo, kuo nori būti, mažiau švaistyti savo laiką, mėgti savo darbą, mėgautis juo. Ir... kaip mažiems vaikams taškytis baloje.

Ačiū už pokalbį.

Parengė Agnė Rutkauskaitė

Žurnalas „Interjeras.lt pataria“